Jei ši istorija skamba pažįstamai, taip yra todėl, kad tokį kelią nuėjo Supermenas, Haris Poteris, Lukas Skywalkeris ir daugybė kitų išgalvotų herojų, kurių istorija tęsiasi šimtmečius. Jos neblėstantis patrauklumas beveik tiek pat laiko glumina mokslininkus. Tačiau pastaraisiais metais istorijų pasakojimo (angl. storytelling) tyrimai atgijo, nes lingvistai, psichologai ir kultūrinės evoliucijos ekspertai pradėjo tyrinėti šią temą naudodamiesi didelėmis mitų ir pasakų duomenų bazėmis, galingais algoritmais ir evoliuciniu mąstymu.
Ir pagaliau pradedame gauti atsakymus į pagrindinius klausimus – pavyzdžiui, kas yra gera istorija, kodėl vienos istorijos yra ilgaamžiškesnės už kitas ir kaip toli atgal galime atsekti populiariausių istorijų ištakas, o taip pat kaip istorijos keliavo per laiką ir erdvę.
Kitaip nei broliai Grimai ir kiti ankstyvieji tautosakos rinkėjai, šiuolaikiniams pasakojimų tyrinėtojams nereikia kruopštaus lauko tyrimo – jiems net nereikia atsitraukti nuo kompiuterio ekrano, kad užfiksuotų istorijų atsiradimą ir raidą. „Socialinė žiniasklaida – tai beveik natūralus istorijų pasakojimo eksperimentas, kuris dėl savo platformos atlieka duomenų surinkimą“, – sako Kalifornijos universiteto(JAV) folkloristas ir etnografas Timothy Tangherlini. Be to, šis naujas mokslinis požiūris gali nušviesti kai kuriuos reiškinius, kurie atrodo šiuolaikiški, įskaitant sąmokslo teorijas.
Mitų ir pasakų tyrinėjimas ilgą laiką turėjo blogą reputaciją, nes praeities mokslininkai bandė pritaikyti senovines istorijas kaip įrodymą, kad visuomenės iš „primityvių“ tapo „civilizuotomis“. Duomenimis ir evoliucija pagrįstos perspektyvos pritaikymas buvo proveržis, be kita ko, suteikęs naujų idėjų, kodėl pasakojame istorijas.
Istorijų pasakojimo ištakos
Viena iš pagrindinių hipotezių teigia, kad pasakojimas atsirado kaip pirmoji žmonijos duomenų valdymo sistema, būdas įtikinamai ir įsimintinai perduoti informaciją, kuri padidintų gavėjų galimybes išgyventi. Oregono universiteto antropologės Michelle Scalise Sugiyama’os nuomone, tai paaiškina, kodėl medžiotojų-rinkėjų pasakojamos istorijos taip susijusios su vietos kraštovaizdžiu, klimatu ir gyvūnais.
„Jos pasakojamos dėl jų ekologinės svarbos ir naudingumo“, – sako ji. Kalbant apie pasakojimą, t. y. apie tai, kaip mes struktūruojame istorijas, įtraukdami veikėjus ir jų veiksmus į priežastinę seką, reikia pasakyti, kad jis išaugo iš daug senesnio žmogaus kognityvinio aspekto: veikėjų aptikimo mechanizmo, mūsų polinkio interpretuoti dviprasmiškas užuominas kaip įrodymą, kad gyvos būtybės turi savo ketinimus.
Tačiau istorijų pasakojimas tradiciškai vyksta grupėje, ir kiti tyrėjai pabrėžė šį socialinį aspektą. Prieš du dešimtmečius Oksfordo universiteto evoliucijos psichologas Robinas Dunbaras pasiūlė hipotezę, kad istorijų pasakojimas yra tam tikra apkalbų forma, arba „vokalinis viliojimas“, leidžiantis žmonėms stebėti, kas bendruomenėje bendradarbiauja, o kas yra kitų darbo vaisiais besinaudojantis tinginys. T. Tangherlini nuomone, tai yra būdas pasiekti konsensusą dėl pasaulėžiūros – normų ir vertybių, kurių laikosi grupė.
Psichologas Adrianas Bangerteris iš Neuchatelio universiteto (Šveicarija) mano, kad istorijų pasakojimo paskirtis – įprasminti nestandartinius įvykius, o tam taip pat tapti konsensusu, nes žmonės turi susitarti dėl interpretacijos.
Taip pat esama įrodymų, kad istorijos besiklausančių žmonių smegenų veikla sinchronizuojasi, o tai pasireiškia „grupiškumo“ jausmu, sako A. Bangerteris. Geras pasakotojas skatina šiuos jausmus, naudodamas tokias priemones kaip inscenizacija, pasakojimo kalba ir auditorijos dalyvavimas – taip sukurdamas bendrą, įtraukiančią patirtį.
Istorijų pasakojimas ne tik padeda mums suprasti išskirtinį įvykį, bet ir gali įtvirtinti atmintį apie jį – nes išsaugo gyvą liudininkų emociją. Vienas iš būdų padidinti įsimintinumą – įtraukti elementus, kurie minimaliai prieštarauja intuicijai, pavyzdžiui, epinis potvynis arba vaiduoklis, kurie šiek tiek pažeidžia klausytojų lūkesčius. Toks pažeidimas suaktyvina mūsų veiksmo aptikimo mechanizmą, prikausto dėmesį ir padidina širdies ritmą, kuris vėliau padidina nervų aktyvumą, sustiprindamas atmintį.
Kadangi taip elgiasi visi besiklausantys istorijos, tikėtina, kad grupiškumas yra šalutinis produktas. Tai patiria visi, kurie reguliariai lankosi bažnyčioje, mečetėje ar sinagogoje ir klausosi pasakojimų apie pranašus. „Pirminių veikėjų jau seniai nebėra, – aiškina A. Bangerteris, – tačiau milijonams žmonių šios istorijos yra labai gyvos ir prasmingos.“
Šios idėjos nėra viena kitai prieštaraujančios: istorija gali mums papasakoti kažką esminio, padėti užmegzti ryšį ir įamžinti stiprią liudininko emociją. Jei norime, kad ji atlaikytų laiko išbandymą, idealiu atveju ji taip pat turėtų būti linksma.
Kai kurioms linksmiausioms, taigi ir patvariausioms, pasakoms būdinga tai, ką Kalifornijos Daviso universiteto antropologas Manviras Singhas vadina simpatišku siužetu: kai veikėjas, turintis tikslą ir prosocialių polinkių, susiduria su kliūtimi, kurios pašalinimas klausytojui sukelia džiaugsmą ir bendrumo jausmą.
Simpatiškas siužetas nėra vienintelė pasakojimo struktūra – tarp kitų yra kilmės mitai ir tragedijos, tačiau jis aptinkamas visose žmonių kultūrose. Vienas iš pavyzdžių yra herojaus kelionė.
Septynių pagrindinių siužetų mitas
Mokslininkai nesutaria, kiek egzistuoja pagrindinių siužetų. Mintis, kad yra tik septyni pagrindiniai siužetai, yra populiarus mitas. Nepaisant to, didelės duomenų bazės dabar leidžia nustatyti pagrindinę liaudies pasakų struktūrą ir palyginti jas su kitomis, turinčiomis panašių elementų ir temų.
Viena iš geriausiai žinomų duomenų bazių, pradėta kurti 1910 m., yra Aarne-Thompson-Uther (ATU) indeksas. Ji yra fragmentiška ir europocentriška, tačiau, kaip ir su fragmentiškais iškastiniais radiniais, mokslininkai sukūrė statistines priemones, leidžiančias ekstrapoliuoti tai, kas išliko, ir atkurti pasakų ryšius. Šis metodas padeda atsakyti į klausimus, kaip ilgaamžiškiausios pasakos laikui bėgant prisitaiko ir vystosi.
Pavyzdžiui, broliai Grimmai teigė, kad jų surinktos istorijos gali būti atsekamos tūkstančius metų atgal iki indoeuropiečių kalbų kalbėtojų. 2016 m. literatūrologė Sara Graça da Silva iš Lisabonos Naujojo universiteto (Portugalija) ir antropologas Jamie Tehrani iš Durhamo universiteto (Jungtinė Karalystė) patikrino šį teiginį. Išanalizavę 100 pasakų, papasakotų indoeuropietiškai kalbančių gyventojų ir saugomų ATU indekse, jie nustatė stiprų ryšį tarp pasakų giminingumo ir kalbų, kuriomis jos papasakotos, giminingumo – tai patvirtino Grimmų teiginį.
Viena pasaka apie kalvį, kuris apgauna velnią, buvo paplitusi pakankamai daug indoeuropiečių genealoginio medžio šakų, kad įtikintų juos, jog ją galėjo papasakoti kalbantieji paskutiniu bendru šių kalbų protėviu – protoindoeuropiečių kalba – Rytų Europos stepėse maždaug prieš 5000 metų. „Kai kurie liaudies pasakojimai gali būti nepaprastai stabilūs“, – sako J. Tehrani.
Tačiau viena taisyklė netinka visiems. Kito tyrimo metu nustatyta, kad Arkties medžiotojų-rinkėjų grupių pasakojamų istorijų panašumas priklausė ne tiek nuo jų kalbų giminingumo, kiek nuo atstumo tarp jų bendruomenių. Tyrėjai – psichologai Robertas Rossas, tuo metu dirbęs Londono Karališkajame Holovėjaus universitete ir Quentinas Atkinsonas iš Oklendo universiteto (Naujoji Zelandija) – tai interpretavo kaip užuominą, kad istorijos pasklido tarp tautų ir kad skolinimasis labiau tikėtinas tarp artimų kaimynų nei tarp tolimesnių. Mintis, kad elementų skolinimasis praeityje atliko svarbų vaidmenį formuojant istorijas, intuityviai suprantama, nes istorijos paprastai evoliucionavo greičiau nei kalbos, kuriomis jos buvo pasakojamos.
J. Tehrani ir jo kolegos įrodė, kad taip pat egzistuoja ryšys tarp žmonių giminystės ir jų pasakojamų istorijų – tačiau tik iki maždaug 1000 kilometrų atstumo. Tai gali atspindėti faktą, kad mūsų protėviai paprastai nenutoldavo toli nuo savo gimtųjų vietų, o istorijos buvo perduodamos šeimomis.
Tačiau naujajame tyrime, kuris dar nėra recenzuotas, tyrėjai sako, kad kai kuriuos mitus galima atsekti iki pat pirmųjų Homo sapiens išvykimų iš Afrikos maždaug prieš 60 000 metų – o tai rodo, kad žmonės šias istorijas pernešdavo dideliais atstumais. (Kalvis ir velnias taip pat gali byloti apie neįprastai tolimą migraciją, ir iš tiesų paleogenetikai rado įrodymų, kad pirmieji kalbėtojai indoeuropiečių kalbomis tikriausiai keliavo toli.)
Peržengus 1000 kilometrų atstumą, genetinė koreliacija išnyksta ir ima dominuoti geografinis artumas – tarsi skolinimasis pakeistų paveldėjimą. Tačiau kalbos ir kultūros barjerai lėtina pasakojimų plitimą ir gali sukelti ryškius lūžius pasakojimų kraštovaizdyje. R. Rosso ir Q. Atkinsono atliktos analizės išvadose teigiama, kad „tos pačios kultūros liaudies pasakos, užfiksuotos 100 km atstumu viena nuo kitos, yra vidutiniškai tokios pat panašios kaip ir liaudies pasakos, užrašytos 10 km atstumu viena nuo kitos skirtingose kultūrose“.
Be paveldėjimo ir skolinimosi, trečias galimas mechanizmas, lemiantis mūsų pasakojamas istorijas, yra konvergencija, reiškianti, kad skirtingos kultūros gali nepriklausomai rinktis tas pačias pasakas vien dėl to, kad jos atspindi universalias žmogiškąsias dilemas. Pavyzdžiui, visame pasaulyje pasakojamos penkios pagrindinės Pelenės temos variacijos, o 2023 m. J. Tehrani grupė įrodė, kad jos ilgą laiką keitėsi pasakojimo elementais, tarsi kryžmindamosi vienos rūšies populiacijos. Tačiau atrodo, kad bent keturios iš jų atsirado skirtingose pasakojimo tradicijose.
Kokia istorija yra seniausia?
Kultūrinės evoliucijos požiūris į istorijų pasakojimo supratimą sulaukia kritikos. Pavyzdžiui, T. Tangherlini pabrėžia, kad biologinį paveldėjimą galima atsekti per genus, o kultūriniam paveldėjimui nėra lygiaverčio mažiausio vieneto, kurį būtų galima atsekti laike ir erdvėje.
Jis skeptiškai vertina tokius teiginius, kaip vieno tyrimo išvada, kad Australijos pakrančių čiabuvių bendruomenės tuos pačius mitus apie potvynius pasakoja jau mažiausiai 7000 metų – nuo tada, kai paskutinio ledynmečio pabaigoje pakilo jūros lygis – jau nekalbant apie tai, kad kai kurios šiandien paplitusios istorijos pirmą kartą buvo papasakotos daugiau nei prieš 50 000 metų Afrikoje.
„Ar tai tikrai ta pati istorija?“ – klausia jis. Tačiau tyrėjas pripažįsta, kad kai kalbama apie istorijų pasakojimą, grupės yra konservatyvios. Pavyzdžiui, Australijos čiabuviai reikalauja, kad istorijos būtų pasakojamos teisingai. „Netgi sena, neraštinga Grimmų laikų moteris, kuri pasakojo daugelį jų pasakų, iškart pasitaisydavo, kai nukrypdavo nuo kanoninės versijos, – sako Harvardo universiteto lingvistas ir mitologas Michaelas Witzelas.
Etnografai jau seniai pastebėjo, kad mažos bendruomenės prižiūri savo pasakotojus ir baudžia tuos, kurie yra pernelyg kūrybingi. Nepaisant to, pavieniai asmenys gali įvesti naujovių, jei grupė jas laiko prasmingomis, sako T. Tangherlini. Jo nuomone, istorija vystosi dėl įtampos tarp naujoves diegiančio individo ir konservatyvios grupės. Pastebėjusi, kad Amerikos autochtonų bendruomenė gali pasiskolinti istoriją iš kaimyninės bendruomenės, pritaikydama ją prie vietos reljefo ir klimato, M. S. Sugiyama mano, kad tai prasminga. Tai pasireikštų tuo, kad pasakojimai kuo toliau nuo originalo, tuo labiau skirtųsi – kaip R. Rossas ir Q. Atkinsonas nustatė Arkties pasakotojų atveju. „Vienas dalykas, kurį pabrėžia vietiniai žinių saugotojai, yra tai, kad istorijos yra apie žemę“, – sako ji.
Kaip šios įžvalgos gali būti pritaikomos šiandieniniame pramoniniame pasaulyje? Pasak M. S. Sugiyama’os, niekas nepasikeitė, išskyrus mūsų ekonomiką ir buveines. Šiuolaikinės istorijos vis dar kalba apie vietą ir žmogaus psichologiją, tačiau jos taip pat aiškina mums mūsų teisines, bankininkystės, sveikatos apsaugos ir politines sistemas, ir labai dažnai tai daro pasitelkdamos išbandytą simpatiško siužeto priemonę.
Tai – sąmokslas
Be to, istorijų pasakotojai ir toliau bando pasinaudoti mūsų veiksnumo nustatymo mechanizmu tiek geranoriškais, tiek piktavališkais tikslais. Gali atrodyti, kad internete vyrauja pastarieji – daug rašyta apie dezinformacijos „infodemiją“, tačiau iš tiesų nėra įtikinamų įrodymų, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis didėja – nes yra tam tikrų įrodymų, kad laikui bėgant jis išlieka stabilus.
Tiesa, tokius įsitikinimus sunku įvertinti kiekybiškai, be to, dar neaišku, ar naujoji žiniasklaida pakeitė sąmokslo teorijų matomumą ir aprėptį, tačiau sąmokslo teorijos visada buvo su mumis. A. Bangerteris mano, kad jos yra mito rūšis – istorija, kuria žmonės tiki, priešingai nei liaudies pasakos, kurios, kaip žinome, yra išgalvotos.
Jis sako, kad jos turi daug bendro su religiniais pasakojimais. Tokiuose pasakojimuose, kaip biblinis pasakojimas apie pasaulio sukūrimą, paaiškinami kitais atžvilgiais nepaaiškinami įvykiai, dažnai sureikšminant žmogaus ar į žmogų panašaus veiksnio vaidmenį. Panašiai ir sąmokslo teorijos – nuo QAnon iki tariamo autizmo ir vakcinos ryšio – sureikšmina tikslo siekiančių veiksmų, o ne atsitiktinių jėgų ir atsitiktinumo vaidmenį.
Mūsų šiuolaikinė patirtis taip pat pabrėžia išliekamąją istorijų galią. Kai pasitikėjimas teisėtomis valdžios institucijomis yra menkas, asmuo, siūlantis įtikinamą alternatyvų pasakojimą, turi didesnę tikimybę įgyti pasekėjų. „Dalis lyderio charizmos yra jo gebėjimas pasakoti geras istorijas“, – sako A. Bangerteris. Nenuvertinkite tokio lyderio gebėjimo paskatinti radikalius pokyčius prikeliant snūduriuojančią istoriją, sako T. Tangherlini. „Istorijos turi didžiulį poveikį žmonių elgesiui realiame pasaulyje“, – įspėja jis.
Ar tikrai?
Kai kurias žinomiausias Europos liaudies pasakas XVII ir XIX a. surinko Charlesas Perraultas ir broliai Jacobas bei Wilhelmas Grimmai. Visada buvo manoma, kad jie pirmieji užrašė pasakas, kurios buvo perduodamos žodžiu iš kartos į kartą – pasakas, kurias jie vėliau išpopuliarino savo raštais, įskaitant Raudonkepuraitę, Pelenę ir Miegančiąją gražuolę. Tačiau 2009 m. folkloristė Ruth Bottigheimer iš Stony Brook universiteto Niujorke išsakė mintį, kad jiems pavyko viena gudrybė. Pasak jos, jie išgalvojo šias istorijas, kurios į žodinę tradiciją pateko tik po to, kai jie jas užrašė.
Tikrindami šią hipotezę, 2015 m. J. Tehrani su kolegomis palygino 23 žodines ir literatūrines Raudonkepuraitės versijas. Jie nustatė, kad geriausiai jų tarpusavio ryšius paaiškina tai, kad ši istorija turėjo per daugybę įvairių perpasakojimų dar gerokai prieš tai, kai ją užrašė Ch. Perraultas. Kitaip tariant, R. Bottigheimer hipotezė bent jau šiuo atveju nepasitvirtino, bet J. Tehrani mano, kad tai galioja bendru mastu. „Bendrai sutariama, kad daugelis liaudies pasakų nėra tik ankstyvųjų laikų išradimai“, – sako jis.
Parengta pagal „New Scientist“.