„Faktas, kad šiandien galime atkurti įvykius prieš šimtus tūkstančių ar milijonus metų, tik pažvelgę į DNR, yra stulbinantis – ir tai rodo, kad mūsų istorija yra daug turtingesnė ir sudėtingesnė, nei įsivaizdavome“, – sako tyrimo bendraautorė, Kembridžo universiteto genetikė Aylwyn Scally.
Žurnale „Nature Genetics“ paskelbtame tyrime mokslininkai pristatė naują genomo duomenų modeliavimo metodą, vadinamą „cobraa“, kuris leido atsekti šiuolaikinių žmonių (Homo sapiens) evoliuciją.
Taikydami naująjį metodą šiuolaikinių žmonių DNR duomenims, paskelbtiems 1000 genomų projekte ir Žmogaus genomo įvairovės projekte, mokslininkai nustatė, kad maždaug prieš 1,5 mln. metų išsiskyrė dvi pagrindinės protėvių grupės, kurias jie pavadino populiacijomis A ir B.
Iškart po šio skilimo A populiacija patyrė siaurąjį tašką, -kai populiacija smarkiai sumažėjo ir greičiausiai prarado didelę genetinę įvairovę. Tačiau laikui bėgant populiacija A augo, ir iš jos išsišakojo neandertaliečiai bei denisoviečiai.
Tada, maždaug prieš 300 000 metų, populiacija A susimaišė su populiacija B, nustatė tyrėjai. Jų atlikta genetinė analizė rodo, kad 80 proc. visų dabartinių žmonių genomo yra kilę iš A populiacijos, o 20 proc. mūsų genomo – iš populiacijos B.
Kai kurie populiacijos B genai – „ypač tie, kurie susiję su smegenų funkcija ir nervų apdorojimu, galėjo atlikti lemiamą vaidmenį žmogaus evoliucijoje“, teigia tyrimo bendraautorius ir Kembridžo universiteto (JK) genetikos doktorantas Trevoras Cousinsas. Populiacijos B genetinė medžiaga sumažino individų gebėjimą turėti vaikų, teigia mokslininkas, tačiau „genomas yra sudėtinga vieta, ir regionai, nepriklausantys genams, vis dar gali atlikti svarbius dalykus“.
Naujasis modelis rodo, kad maždaug prieš 300 000 metų populiacija A, iš kurios galiausiai atsirado žmonės, turėjo „gilią struktūrą“, teigia T Cousinsas – o tai reiškia, kad ji susiformavo iš „dviejų ar daugiau genetiškai skirtingų populiacijų, kurios susimaišė tarpusavyje“.
Tačiau neaišku, kas per populiacijos tai buvo. Tyrime mokslininkai pažymėjo, kad „įvairios Homo erectus ir Homo heidelbergensis populiacijos, kurios yra potencialūs kandidatai į A ir B linijas, atitinkamu laikotarpiu egzistavo ir Afrikoje, ir kitur“.
Tačiau „genetinis modelis negali nurodyti, kurias fosilijas reikėtų priskirti populiacijai A ar B, – sako T. Cousinsas. – Galime tik spėlioti.“
Kai kurie ekspertai kalbėdami apie grupes, kurios atsiskyrė ir vėliau vėl susijungė, vartoja terminą „populiacijos-vaiduokliai“, sako Viskonsino-Medisono universiteto (JAV) biologinis antropologas Johnas Hawksas, nedalyvavęs tyrime.
„Šis straipsnis įdomus tuo, kad dėsningumai modelyje yra gili afrikietiška struktūra, kuri būdinga visiems šiandien gyvenantiems žmonėms, – teigia J. Hawksas. – Tai nėra „populiacijos-vaiduokliai“, prisidedančios prie vienos konkrečios grupės, tai vienas didelis vaiduoklis, kuris susijungė su afrikietiška pradine populiacija, iš kurios kito visi šiuolaikiniai žmonės.“
Tačiau, pasak mokslininko, vienas iš naujojo modelio trūkumų yra tas, kad jis pagrįstas 1000 genomų projektu, kuriame mažai Afrikos gyventojų. „Todėl aš tai laikau labiau principo įrodymu, o ne tikru vadovu, kaip elgėsi senovės žmonės“, – sako jis.
Šiuolaikinių žmonių kilmė yra ilgalaikis paleoantropologijos klausimas, o pastarųjų dviejų dešimtmečių DNR ir genominės analizės patobulinimai suteikė naujų įžvalgų ir iškėlė naujų klausimų.
„Darosi aišku, kad idėja, jog rūšys vystosi grynomis, skirtingomis linijomis, yra per daug supaprastinta, – teigia T. Cousinsas. – Tikėtina, kad kryžminimasis ir genetiniai mainai suvaidino svarbų vaidmenį ne kartą atsirandant naujoms rūšims visoje gyvūnų karalystėje.“
Parengta pagal „Live Science“.