Carolin Nieder, dabar dirbanti Vudsholo Okeoanografijos institute JAV ir Oklando universitete Naujojoje Zelandijoje, daktaro disertacijos tyrimų metu tyrinėjo ryklių klausą. Atlikdama eksperimentus su rykliais, ji pastebėjo, kad vienos rūšies ryklys, vadinamas naujazelandiniu kiauniarykliu (Mustelus lenticulatus), skleidžia metalinius spragsėjimo garsus.
„Tiesiog nekreipiau į tai dėmesio, nes rykliai neturėtų skleisti garsų, – sako C. Nieder. – Ir tai vis kartojosi.“
Gebėjimas sąmoningai skleisti garsus būdingas sausumos stuburiniams – kaip rodo pasaulis, pilnas paukščių čiulbėjimo ir žinduolių riaumojimo. Tačiau po vandeniu daugelis žuvų skleidžia garsus braižydamosi į daiktus arba vibruodamos raumenimis – o 2022 m. tyrėjai pranešė, kad kai kurios rajos (artimos ryklių giminaitės) spragsi, kai jas sutrikdo narai. Tačiau kol kas jokie ryklių garsai nebuvo oficialiai aprašyti.
Kad patvirtintų, jog ryklys skleidžia triukšmą, C. Nieder ir jos kolegos į laboratoriją atvežė 10 jaunų ryklių, sugautų vandenyse prie Naujosios Zelandijos Šiaurės salos. Ten jie buvo patalpinti į talpyklas su jautriais garso įrašymo prietaisais. Komanda švelniai lietė ryklius ir nustatė, kad visi jie, reaguodami į tai, skleidė spragtelėjimo garsą. Atrodo, kad tai yra pirmieji žinomi ryklių skleidžiami garsai, nesusiję su kitais veiksmais – pavyzdžiui, maitinimusi ar atsitrenkimu į ką nors.
Tyrėjai mano, kad rykliai gali skleisti garsus spragsėdami žandikauliais. Panašiai kaip ir spragsinčios rajos, naujazelandinio kiauniaryklio dantys yra plokšti, todėl gali sukelti skardų garsą.
Tolesni tyrimai gali patvirtinti spragsėjimo šaltinį ir ar jis atlieka tam tikrą funkciją. C. Nieder atkreipia dėmesį į tai, kad naujazelandinis kiauniaryklis yra mažas ryklys ir potencialus didesnių gyvūnų grobis, todėl gali būti, kad spragsėjimas atlieka gynybos funkciją, kai gyvūnui kandama ar jis būna sugriebiamas.
„Gali būti, kad tai šiek tiek dezorientuoja plėšrūną“, – sako mokslininkė. Ji priduria, kad taip pat gali būti, jog spragsėjimas naudojamas medžioklėje – pavyzdžiui, išgąsdina arba sutrikdo ryklių grobį: vėžiagyvius.
„Tai iki šiol nepastebėta, bet labai svarbi ryklių biologijos sritis“, – sako Aaronas Rice'as iš Kornelio universiteto Niujorke, kuris tyrime nedalyvavo.
Jei garsų skleidimas yra plačiai paplitęs tarp ryklių, jų skleidžiami garsai gali būti naudingi tiriant dažnai sparčiai mažėjančias jų populiacijas, teigia mokslininkas. Jis sako, kad yra daugybė garso duomenų, užfiksuotų atliekant žuvų ir banginių tyrimus, tarp kurių taip pat galėjo būti užfiksuoti ryklių skleidžiami garsai. Juos būtų galima panaudoti nustatant, ar rykliai buvo toje vietovėje, ir tai būtų dar viena priemonė stebėti nykstančius plėšrūnus.
„[Šis atradimas] yra išties naujas fundamentaliosios biologijos atradimas, – sako A. Rice'as. – Jis pabrėžia faktą, kad apie vandenyną dar daug ko nežinome.“
Tyrimas publikuotas žurnale „Royal Society Open Science“.
Parengta pagal „New Scientist“.