Taip yra todėl, kad anglų kalba yra viena iš daugiau kaip 400 indoeuropiečių kalbų. Prancūzų, vokiečių, bengalų, sanskrito, albanų, graikų ir daugelis kitų kalbų yra indoeuropiečių kalbos. Kitaip tariant, manoma, kad visos šios kalbos yra kilusios iš vienos, vadinamosios protoindoeuropiečių kalbos, kuria buvo kalbama prieš tūkstančius metų.
Tačiau kur buvo indoeuropiečių tėvynė, vieta, kurioje buvo kalbama protoindoeuropiečių kalba? Ir kaip ši viena kalbų šeima taip plačiai paplito?
Pastaruoju metu ši tema daug tyrinėjama, apie ją kalbama ir J. P. Mallory knygoje „The Indo-Europeans Rediscovered“. Knygos autorius didelę savo karjeros dalį jis skyrė indoeuropiečių kalbų kilmės tyrinėjimui, ir leidinyje išsamiai aprašomos šios paslaptingos vietos paieškos. Kaip aiškina J. P. Mallory, šios paieškos pasaulyje prasidėjo XVII a. pabaigoje, kai pirmą kartą buvo pripažinta indoeuropiečių kalbų šeima.
Dingusi proto-kalba
Tokie kalbininkai kaip Williamas Jonesas (1746–1794) ir Jamesas Parsonsas (1705–1770) atrado indoeuropiečių kalbą, pastebėję iš esmės skirtingų kalbų panašumus. J. P. Mallory išvardija keletą žodžių, kurie yra panašūs iš pažiūros nutolusiose kalbose. Pavyzdžiui, „eat“ (valgyti) sanskrito kalboje yra ádmi, graikų kalboje – édō, o lotynų kalboje – edō. Vėliau, kai archeologai atrado išnykusias anatolų kalbas, kuriomis kadaise buvo kalbama dabartinėje Turkijoje, paaiškėjo, kad jos taip pat buvo indoeuropiečių.
Tačiau neturime jokių tiesioginių protoindoeuropiečių kalbų faktų. Ji egzistavo dar prieš rašto atsiradimą. Kalbininkai gali atkurti jos aspektus lygindami tolimiausias giminingas indoeuropiečių kalbas, seniausius rašytinius dokumentus, bet tai sudėtinga.
Įdomu, kad tikslus indoeuropiečių šeimos kalbos kilmės laikas yra neaiškus. Ji pradėjo plisti mažiausiai prieš 4500 metų – gali būti, kad ir prieš daugiau nei 5000 metų, o kai kuriais skaičiavimais – prieš daugiau nei 8000 metų.
J. P. Mallory, be kita ko, mini Indijos modelį, Baltijos šalių modelį, Šiaurės šalių modelį, stepių modelį ir Anatolijos žemdirbių modelį. Kaip jis sako, „indoeuropiečių tėvynė neabejotinai buvo nustatyta“, tačiau taip yra todėl, kad pateiktų idėjų spektras „gana gerai apima visas galimybes“.
Šioje vietoje galima pagalvoti: na, negi atsakymas akivaizdus? Indoeuropiečių kalbomis kalbama nuo Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Ispanijos vakaruose iki Indijos ir Bangladešo rytuose. Ar tikrai tėvynė buvo kažkur viduryje, o kalbos paplito į visas puses? Tai leistų manyti, kad kalbos atsirado netoli Juodosios ir Kaspijos jūrų, galbūt dabartinėje Ukrainoje, Turkijoje ar netoli jų.
Tai neįtikėtinai paprastas argumentas – toks paprastas, kad apie jį tikriausiai pagalvotų ir vaikas. O žurnalistas Andrea Valentino 2022 m. žurnalo „New Scientist“ straipsnyje atkreipė dėmesį į šią bendrą sritį, nes daugybė įrodymų – tiek genetinių, tiek lingvistinių – rodė į tą pusę.
Kaip pasakoja J. P. Mallory, atsiradus senovinės DNR analizės metodams, indoeuropiečių tėvynės paieškos susiaurėjo iki trijų konkuruojančių scenarijų, kurie visi yra kažkur centrinėje Eurazijoje.
Dingęs rojus
Anatolijos žemdirbio modelis, kaip galite įsivaizduoti, skirtas ankstyviesiems Anatolijos regiono – dabartinės Turkijos – žemdirbiams. Daugelis jų persikėlė į kaimynines vietoves, o tai galėjo paskatinti indoeuropiečių kalbų plitimą Europoje ir Azijoje. Tačiau yra keletas sunkumų. Žmonių judėjimas, kurį atskleidžia genetika, neatrodo sutampantis su kalbų judėjimu. Pavyzdžiui, Anatolijos kalbos pirmosios atsiskyrė nuo kitų indoeuropiečių kalbų – o tai atrodo keista, jei visa kalbų šeima prasidėjo Anatolijoje.
Arba indoeuropiečių kalbos galėjo atsirasti Kaukaze – regione tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų, kuriam šiandien priklauso tokios šalys kaip Armėnija ir Azerbaidžanas. Tai būtų prasminga, tik Kaukaze turėtų būti indoeuropiečių kalbų pėdsakų – o jų nėra. Beveik visos kalbos, kuriomis ten kalbama, nėra indoeuropiečių.
Galiausiai pereiname prie stepių modelio. Tiksliau, Ponto-Kaspijos stepės į šiaurę ir rytus nuo Juodosios jūros, apimančios didžiąją dalį dabartinės Ukrainos ir jos kaimynių. Senovės DNR tyrimai parodė, kad maždaug prieš 5300 metų iš šio regiono į Vakarų Europą vyko didžiulė migracija.
Migravę žmonės mums žinomi kaip Jamna (ukrainiečių kalba), Jamnaja (rusų kalba) arba duobinių kapų kultūros (lietuviškai) žmonės. Vasarį buvo pristatyta pora genetinių tyrimų, kuriais bandyta atkurti šios kultūros kilmę. Išvadose teigiama, kad žmonės iš Kaukazo persikėlė į šiaurės vakarus į dabartinę Ukrainos teritoriją ir susimaišė su vietiniais medžiotojais-rinkėjais, suformuodami kultūrą, vadinamą Serednij Stiho kultūra. Vienas iš Serednij Stiho pogrupių galiausiai tapo Jamna.
Šis versija turi įdomią pasekmę: ja galima paaiškinti, kodėl indoeuropiečių kalbos pasiekė Anatoliją. Tos pačios Kaukazo grupės, kurios prisidėjo prie duobinių kapų kultūros, galėjo prisidėti ir prie Anatolijos tautų.
Trumpai tariant, turime indoeuropiečių tėvynę stepėse į šiaurę nuo Juodosios jūros, bet glaudžiai susijusią su Kaukazu ir Anatolija į pietus ir pietvakarius.
Bet kiek maža turėtų būti menama indoeuropiečių kalbų tėvynė, kad galima būtų nuspręsti, jog ją nustatėme? Šiuo metu ginčijamasi tarp trijų kaimyninių regionų: stepių, Kaukazo ir Anatolijos. Kodėl tai turi būti tik vienas iš jų? Kodėl tėvynė negalėtų būti didesnė?
Reikia nepamiršti, kad kalbame apie laikus, kai dar nebuvo nacionalinių valstybių ir griežtų sienų. Kaip rodo genetika, žmonės judėjo, ir kartais dideliais atstumais.
Taip pat ir protoindoeuropiečių kalba neegzistavo vakuume. Tikėtina, kad tuo metu buvo kalbama tūkstančiais kitų kalbų, kurios visos grūmėsi tarpusavyje, skolinosi žodžius ir susimaišė – kai susimaišė populiacijos.
J. P. Mallory svarsto, ar protoindoeuropiečių kalba buvo „mišri kalba“, susidariusi susiliejus skirtingomis kalbomis kalbėjusioms populiacijoms. Daugelyje kalbų yra žodžių, pasiskolintų iš kelių kitų kalbų: anglų kalba yra prancūzų, lotynų, graikų ir įvairių germanų kalbų mišinys. Tačiau J. P. Mallory teigia, kad tikra mišri kalba yra ta, „kurios didžioji dalis gramatikos, o ne žodyno, yra paimta iš dviejų kalbų“ – ir kad tokios kalbos yra labai retos.
Vis dėlto abejotina, kiek atskira ir apibrėžta buvo protoindoeuropiečių kalba. Tam tikra prasme tai priklauso nuo to, kiek konkretus yra pats apibrėžimas. Jei protoindoeuropiečių kalbą apibrėžtume griežtai, galbūt ja buvo kalbama tik 1000 kvadratinių kilometrų ploto stepių teritorijoje. Tačiau kaimyninių regionų gyventojai galėjo kalbėti panašia tarme.
Visa tai verčia įtarti, kad indoeuropiečių kalba buvo naujai atsiradęs reiškinys, kuris susiformavo gana didelėje teritorijoje, o ne viename mažame regione.
Galiausiai pažvelkime į visa tai iš perspektyvos. Mokslininkai daugiau kaip 200 metų bandė nustatyti indoeuropiečių tėvynę. Tačiau yra daugybė kitų kalbų šeimų. Daugiausia kalbėtojų turi indoeuropiečių kalba – bet tai kolonializmo palikimas.
Jei pažvelgtume į kalbų skaičių šeimoje, paaiškėtų, kad didžiausia yra atlantinių kongo kalbų šeima, kuria kalbama didžiojoje Afrikos dalyje. Joje yra daugiau kaip tris kartus daugiau kalbų nei indoeuropiečių.
Tačiau apie ją žinome labai mažai. Jei „Google Scholar“ paieškos sistemoje paieškotume „indoeuropiečių kalbos“, gautume daugiau nei 350 000 rezultatų. Paieškoje „Atlanto-Kongo kalbos“ randama apie 1350 paieškos rezultatų.
Parengta pagal „New Scientist“.