Iš pirmo žvilgsnio persų katės ir mopsai neatrodo turintys daug bendro. Vienas gyvūnas yra katė, kitas – šuo, ir juos skiria 50 milijonų metų evoliucija.
Tačiau evoliucijos biologė Abby Grace Drake ir jos kolegos, ištyrę 1810 kačių, šunų ir jų laukinių giminaičių kaukolių, pastebėjo keistą dalyką. Nepaisant to, kad jų evoliucijos istorijos labai skiriasi, daugelio kačių ir šunų veislių kaukolių forma yra labai panaši.
Evoliucijos biologijoje divergencija yra įprastas procesas. Paprastai tariant, divergencija – tai kai du organizmai, turintys bendrą protėvį, laikui bėgant tampa vis labiau skirtingi, o konvergencija reiškia vis didesnį panašėjimą. Gyvūnų populiacijoms skirstantis ir prisitaikant prie skirtingų aplinkų, jos palaipsniui įgyja naujų savybių – tai procesas, žinomas kaip divergentinė evoliucija.
Tai vienas iš pagrindinių būdų, kaip naujos rūšys įgyja skirtingas savybes, dėl kurių populiacijos evoliucionuoja skirtingai. Tačiau kartais evoliucija gali pasukti kita linkme. Konvergencija įvyksta, kai veikiant bendriems veiksniams, nesusijusios rūšys nepriklausomai viena nuo kitos išsivysto panašias savybes.
Naminių kačių, šunų ir daugelio kitų naminių rūšių atveju atrodo, kad sąmoninga ir nesąmoninga žmonių vykdoma gyvūnų atranka sukūrė konvergenciją, atsitiktinai pastūmėdama skirtingas rūšis panašių savybių link.
Nepaisant ilgos evoliucinės atskirties istorijos, plokščiasnukių veislės – pavyzdžiui, persų katės ir mopsai – turi panašias kaukolės struktūras.
Siekiant ištirti, kiek domestikacija pakeitė kaukolės struktūrą, A. G. Drake ir jos kolegos analizavo muziejų eksponatų, veterinarijos mokyklų ir skaitmeninių archyvų kaukolių 3D nuskaitymus.
Duomenų rinkinys apėmė namines kates – pavyzdžiui, siamo, meinkūnų ir persų veisles – taip pat daugiau nei 100 šunų veislių: nuo trumpasnukių šunų – pavyzdžiui, mopsų – iki ilgasnukių: pavyzdžiui, kolių.
Jų tyrimų rezultatai parodė, kad domestikacija lėmė, JOG kai kurios kačių ir šunų veislių snukiai tapo panašūs – arba perdėtai ilgi, arba plokšti.
Laukiniai šuniniai (gyvūnų grupė, kuriai priklauso šunys, vilkai, lapės ir šakaliai) paprastai turi panašias pailgas kaukoles, o laukinių kačių šeimos gyvūnai (gyvūnų grupė, kuriai priklauso naminės katės, liūtai, tigrai ir jaguarai) pasižymi didesne natūralia įvairove.
Tačiau dabar abiejų rūšių naminės veislės apima labiau kraštutinius abiejų skalės galus. Ši tendencija matoma atsiradus katėms, veisiamoms taip, kad primintų amerikietiškus buldogus.
Domestikacija seniai įrodė, kad žmogaus įsikišimas gali lemti net ir tolimai giminingų rūšių išvaizdos supanašėjimą, tačiau kartais tai sukelia ir kančią gyvūnams.
Selektyvus veisimas išryškino rūšių bruožus. Daugelis kitų žmogaus sukurtų pokyčių gali versti gyvūnus viršyti tai, ką jų kūnai gali natūraliai atlaikyti. Pavyzdžiui, kai kurių veislių vištų, veisiamų dėl mėsos, krūtinės raumenys sudaro 30 proc. jų kūno svorio, o tai dažnai sukelia širdies ir plaučių problemas.
Žmonių polinkis rinktis plokščiasnukius naminius gyvūnėlius yra susijęs su kai kuriais mūsų pagrindiniais instinktais. Žmonės yra genetiškai linkę jautriai reaguoti į kūdikių bruožus – pavyzdžiui, apvalią galvą, mažą nosį ir dideles, žemai esančias akis. Tokie bruožai ypač ryškūs daugelio plokščiasnukių kačių ir šunų veislių gyvūnuose.
Šios savybės gali suteikti naminiams gyvūnams pranašumą siekiant žmogaus priežiūros ir dėmesio, tačiau jos turi ir neigiamą pusę.
Jungtinės Karalystės vyriausybė įgaliojo Gyvūnų gerovės komitetą teikti nepriklausomas ekspertų rekomendacijas dėl gyvūnų gerovės problemų. 2024 m. ataskaitose komitetas išreiškė rimtą susirūpinimą dėl selektyvaus veisimo poveikio katėms ir šunims.
Ataskaitose pabrėžta, kad veisimas siekiant ekstremalių fizinių savybių sukėlė daug sveikatos problemų, įskaitant kvėpavimo sunkumus, neurologines ligas ir gimdymo komplikacijas.
Komitetas teigia, kad rimtų paveldimų sveikatos problemų turintys gyvūnai neturėtų būti naudojami veisimui – ir ragina sugriežtinti veisėjų veiklos reguliavimą. Be šių reformų, daugelis populiarių veislių ir toliau kentės nuo išvengiamų, gyvenimą trumpinančių ligų.
Selektyvus veisimas parodė, kaip lengvai žmonės gali pakreipti gamtą pagal savo pageidavimus ir kaip greitai milijonus metų trukusi evoliucija gali būti pakeista per kelis dešimtmečius, pasitelkus dirbtinę atranką.
Renkantis naminius gyvūnėlius, kurie atrodo kaip mūsų kūdikiai, mes dažnai nesąmoningai renkamės bruožus, kurie kenkia gyvūnams. Supratimas, kokie veiksniai skatina rūšių konvergenciją, primena mums, kad mes atliekame galingą ir kartais pavojingą vaidmenį ją formuojant, rašo „Science Alert“.