2020 m. mokslininkai rado genetinių ryšių tarp dešimčių žmonių senoviniuose kapuose, išsibarsčiusiuose po visą Airiją, ir incesto įrodymų tarp vyro, palaidoto sudėtingoje kapavietėje, todėl padarė išvadą, kad kapuose buvo laidojami paveldimos valdančiosios klasės nariai, panašūs į Egipto faraonus.
Kaip ir daugelis archeologų, Jessica Smyth iš Dublino universitetinio koledžo (Airija) ir jos kolegos buvo skeptiški. Ankstesni kasinėjimai parodė, kad žmonių palaikai tokiuose kapuose buvo laidojami šimtmečiais, dažnai buvo perkeliami ir jungiami su kitų asmenų palaikų dalimis – o tai leidžia manyti, kad jų palaidojimai buvo sudėtingi ir galbūt simboliniai, o ne pagrįsti griežta giminystės linija.
„Gili praeitis yra fragmentiška, todėl reikia būti labai atsargiems, kaip ją sujungti į visumą“, – sako mokslininkė. – Mes žinojome, kad vaizdas yra daug įvairesnis ir kad galima papasakoti turtingesnę istoriją.“
Nors 2020 m. tyrime atlikti DNR tyrimai buvo „pasaulinio lygio“, jie nesuteikė išsamaus vaizdo, sako Neilas Carlinas, taip pat dirbantis Dublino universitetiniame koledže ir atlikęs naująją analizę. Kai jis, D. Smyth ir jų kolegos iš naujo išnagrinėjo duomenis, jie nustatė, kad pirminiai tyrėjai iš atskirų kapaviečių, kuriose buvo apie 100 žmonių, sekvenavo po ne daugiau nei keturių žmonių genomus (dažniausiai – vieno ar dviejų).
Daugelis kaulų paprasčiausiai buvo nepasiekiami, nes jie arba nebuvo iškasti, arba buvo perkelti, arba buvo laboratorijose, skirtose kitiems mokslinių tyrimų projektams. Be to, nemažai jų buvo kremuoti – todėl jie buvo „genetiškai nematomi“, sako N. Carlinas.
Pakartotinis duomenų tyrimas atskleidė, kad artimi biologiniai ryšiai – pavyzdžiui, tarp tėvų ir vaikų arba tarp brolių ir seserų – buvo stebėtinai reti, ypač po 3600 m. pr. m. e., sako D. Smyth. Vietoj to dauguma ryšių buvo tolimi – pavyzdžiui, antros ar trečios eilės pusbroliai ir pusseserės. Be to, šias mirtis dažnai skyrė keli šimtai metų, o maždaug trečdalis žmonių apskritai nebuvo susiję giminystės ryšiais.
Tyrėjų komanda teigia, kad šie rezultatai nesutampa su dinastine protėvių laidojimo praktika, pavyzdžiui, kaip pernai patvirtinta Frälsegårdene (Švedija), kur dešimtys asmenų iš tos pačios giminės šimtmečius buvo laidojami greta vienas kito. Vietoj to, kapai piešia bendruomenės bendravimo ir vienijimosi portretą.
„Matėme ne dinastijas, o įvairių žmonių, kartais susijusių, kartais ne, mišinį, – sako N. Carlinas. – Ir jie suartėjo. Jie laidojo savo mirusiuosius. Jie prisiminė savo protėvius. Jie statė paminklus. Ir tikriausiai rengė šventes, kurios buvo viso to dalis.“
Mokslininkai teigia, kad vien pastangos statyti šiuos didžiulius paminklus, kurie buvo statomi naudojant iš toli atvežtas medžiagas ir derinami prie astronominių įvykių – pavyzdžiui, žiemos saulėgrįžos – rodo, kad tai buvo grupiniai socialiniai projektai. Šie monumentalūs kapai – ne neolitiniai Airijos atitikmenys Egipto piramidėms, o tikriausiai buvo platesnės megalitinės tradicijos, naudotos bendruomenių socialiniams ryšiams kurti ir palaikyti, dalis.
„Tai galėjo būti laikas, kai buvo sudaromos santuokos, taip pat galėjo būti laikas, kai buvo laidojami kiti žmonės, – sako Kardifo universiteto (Jungtinė Karalystė) atstovė Vicki Cummings. – Beveik neabejotinai vykdavo puotos ir vakarėliai. Visa tai jungia paminklų statymas.“
N. Carlinas sako, kad mirusiųjų genetiniai panašumai gali atspindėti platesnio masto giminystę, kurią lėmė sąjungos ir ritualai, o ne artimiausios giminystės linijos.
„Šis darbas tikrai svarbus, nes jis leidžia susidaryti visapusiškesnį supratimą, – sako V. Cummings. – Pirminės interpretacijos sukėlė nemažai triukšmo, ir manau, kad jos buvo labai įdomios. Tačiau negalima į šį pasakojimą neįtraukti archeologinių įrodymų. Iššūkis, su kuriuo susidūrėme kaip archeologai, buvo tas, kad tai ne visai atitiko mūsų viziją apie tai, kokia buvo neolitinė Airija.“
Tyrimas publikuotas žurnale „Cambridge Archaeological Journal“.
Parengta pagal „New Scientist“.