Valerio Capraro iš Milano-Bicocca universiteto Italijoje ir daugiau nei 100 kolegų, atstovaujančių 11 skirtingų disciplinų, paskelbė „konsensuso pareiškimą“ dėl galimo neigiamo išmaniųjų telefonų naudojimo poveikio paaugliams. „Stebėjome diskusiją apie šią problemą ir pagalvojome, kad galbūt galėtume pabandyti rasti bendrą kalbą tarp skirtingų požiūrių, – sako jis.
Tyrėjai išanalizavo 26 teiginius apie išmaniųjų telefonų naudojimo poveikį paauglių psichikos sveikatai – pavyzdžiui, kad intensyvus telefonų naudojimas gali sukelti miego trūkumą ar priklausomybę. Šie teiginiai buvo paimti iš Niujorko universiteto Jonathano Haidto knygos „The Anxious Generation“, kuri turėjo įtakos diskusijoms dėl išmaniųjų telefonų, tačiau taip pat buvo griežtai kritikuojama kai kurių tyrėjų. Pats J. Haidtas taip pat yra vienas iš pareiškimo bendraautorių.
Po to kiekvienas tyrėjas atskirai įvertino, ar jis sutinka su kiekvienu teiginiu, taip pat teiginius pagrindžiančių įrodymų stiprumą. Dėl keleto esminių punktų buvo iš esmės sutarta. 99 proc. respondentų sutiko, kad JAV paauglių psichikos sveikata ypač pablogėjo, panašios tendencijos pastebimos ir kitose Vakarų šalyse. 98 proc. sutiko, kad intensyvus išmaniųjų telefonų naudojimas stipriai susijęs su miego sutrikimais. Daugiau nei 94 proc. apklaustų ekspertų sutiko, kad mergaitės susiduria su tam tikromis problemomis, įskaitant nepagrįstą savęs lyginimą su bendraamžiais, poreikį atrodyti tobulai ir seksualinį priekabiavimą internete.
Tačiau ekspertai taip pat sutarė, kad šių teiginių įrodymai yra tik koreliaciniai, o ne priežastiniai. Daugelis sutarė, kad norint įrodyti koreliaciją, reikėtų išsamesnių tyrimų, įskaitant išmaniųjų telefonų vartotojų stebėjimą ilgojoje perspektyvoje. Apskritai, nors daugiau nei 90 proc. respondentų sutiko, kad jaunimas kažką daro ne taip, tik 52 proc. pritarė tokiems politiniams veiksmams kaip amžiaus apribojimai ir draudimai naudotis telefonais mokyklose.
Nepaisant šios išlygos, mokslininkai teigia, kad tai neturėtų būti pasiteisinimas politikos formuotojų neveiklumui. „Aukštos kokybės priežastinių įrodymų apie politinių sprendimų veiksmingumą gavimas dažnai užtrunka ne vienerius metus, o politikos formuotojai dažnai turi priimti sprendimus greitai besikeičiančioje aplinkoje, turėdami ribotus duomenis“, – rašė jie.
Tačiau tyrėjai, kurie nedalyvavo rengiant bendrą pareiškimą, užginčijo jo išvadas, ir tai nuskambėjo socialinėje žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, Pete'as Etchellsas iš Bath Spa universiteto (Jungtinė Karalystė) atkreipė dėmesį į tai, kad procese dalyvavo tik apie 120 iš 288 pakviestų įvairių sričių ekspertų. Jis teigia, kad tie, kurie mano, jog išmanieji telefonai daro neigiamą poveikį paaugliams, būtų labiau linkę dalyvauti tokioje apklausoje – taip iškreipiant rezultatus. „Norėčiau, kad jie atsižvelgtų į galimą ekspertų šališkumą savo duomenų rinkinyje, – sako jis. – Nemanau, kad jie tai daro.“
P. Etchellsas, kuris taip pat parašė knygą šia tema, stebisi, kaip buvo atrinkti tie 288 iš pradžių pakviesti ekspertai: „Žinau, kad su manimi dėl to nė karto nebuvo susisiekta“, – sako jis. O Sonia Livingstone iš Londono ekonomikos mokyklos taip pat nesutinka su mokslininkais, atrinktais konsensusui sudaryti. „Ilgas sąrašas turėtų suteikti pusiausvyros pojūtį, tačiau jame daugiausia išvardyti tie, kurie yra vienoje ginčo pusėje. Jei mokslas nėra subalansuotas, jis yra niekas“, – sako ji.
V. Capraro gina ekspertų grupės įvairovę, sakydamas, kad „tūkstančiai žmonių visame pasaulyje dirba šiomis temomis“ ir kad „neįmanoma su jais visais susisiekti“.
Be klausimų apie tai, kas dalyvavo, S. Livingstone taip pat nesutinka su išnagrinėtais teiginiais. „Problema yra ta, kad tai yra šališkas klausimų rinkinys. Ten neklausiama, ar yra įrodymų, kad socialinė žiniasklaida gali pagerinti psichinę sveikatą, draugystę ar priklausymo jausmą. Nes esama įrodymų ir apie šiuos dalykus“, – sako ji. V. Capraro teigia, kad tyrimo tikslas buvo „atspindėti kuo daugiau nuomonių labai karštai diskutuojama tema“.
Tyrimas paskelbtas „PsyArxiv“.
Parengta pagal „New Scientist“.