Kaip portalui Lrytas nurodė Vilniaus universiteto geomokslų profesorius Andrejus Spiridonovas, tai – kolonijiniai keturspinduliniai ar raukšlėtieji koralai (Tetracoralla arba Rugosa).
„Paprastai jie būna pavieniai, bet būna ir tokių kolonijas sudarančių. Amžius: ordovikas – silūras“, – teigė mokslininkas.
Ordovikas – antras iš šešių geologinių periodų, sudarančių paleozojų. Jis prasidėjo prieš 488,3 mln. metų ir baigėsi prieš 443,7 mln. metų. Ordovikas pakeitė kambrą, o po jo sekė silūras.
Ordoviko pradžią žymi svarbus rūšių išnykimo įvykis – tuo metu išnyko apie 60 proc. rūšių. Ordoviko periodo uolienose kai kuriuose pasaulio regionuose randamos didelės naftos ir dujų atsargos. Periodas pavadintas pagal vieną iš valų (Velso gyventojų) genčių – ordovikus.
Silūras – paleozojaus eros periodas. Pavadinimas kilęs iš silūrų genties, gyvenusios taip pat Velse. Silūro pradžia – prieš 443,7 mln. m., pabaiga – prieš 416,0 mln. m. (devono pradžia).
Silūro metu Gondvanos superkontintentas (iš kurio vėliau susidarė dabartiniai Afrikos, Australijos, Antarktidos, Pietų Amerikos kontinentai ir Indijos subkontinentas.) toliau judėjo į pietus. Tačiau ledynai buvo žymiai mažesni, negu per vėlyvojo ordoviko ledynmetį. Tai sukėlė visuotinį vandens lygio kilimą.
Rugosa koralų skeletas sudarytas iš kalcito, kuris dažnai būna suakmenėjęs. Kaip ir šiuolaikiniai koralai, Rugosa koralai gyveno jūros dugne arba rifuose.
Nors tiesioginių įrodymų nėra, daroma prielaida, kad šie paleozojaus koralai grobio gaudymui turėjo geliančias (paralyžiuojančias) ląsteles. Jie taip pat turėjo grobį gaudyti padedančius žnyples. Techniškai jie buvo mėsėdžiai, tačiau jų grobio dydis buvo toks mažas, kad jie dažnai vadinami mikroplėšrūnais.