Kiek žinoma, kad Darvazos dujų krateris atsirado 1971-aisiais, kai sovietai ieškojo naftos telkinių Karakumų dykumoje Turkmėnijoje. Nors iš pradžių jie manė, kad rado naftos telkinį, iš tikrųjų jie aptiko kai ką daug nestabilesnio – gamtinių dujų telkinį.
Jų įrengta naftos gavybos stotis galiausiai sugriuvo ir susidarė milžiniška 70,1 m skersmens ir 20,1 m gylio duobė, kuri tapo žinoma kaip Darvazos krateris.
Susidarius krateriui, jis sukėlė grandininę reakciją, dėl kurios visoje vietovėje atsirado kitų kraterių.
Dar blogiau – iš visų kraterių išsiskyrė metanas. Siekiant apsaugoti aplink gyvenančius žmones ir gyvulius, nuspręsta dujas padegti.
Tikėtasi, kad jos sudegs per kelias dienas, bet liepsna vis dar plaikstosi. Nuolat deganti liepsna krateriui pelnė „varų į pragarą“ titulą.
Tačiau panašu, kad šis pragariškas, jau daugiau nei pusšimtį metų degantis 1000 °C karščio krateris galbūt netrukus užges visam laikui.
Savo liepsnojimo piko metu krateris naktimis nušviesdavo apylinkes kelių kilometrų spinduliu – tarsi švyturys. Šiandien liepsnos vos rusena – jų intensyvumas sumažėjo trigubai.
Birželio 5 d. Ašchabade vykusioje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Environmental Aspects of the Implementation of Innovative Technologies in the Development of Hydrocarbon Deposits“ (TESC 2025) „Turkmengaz“ mokslininkai paskelbė, kad šis ilgus metus liepsnojęs krateris pagaliau pradeda rimti.
Valstybinė dujų bendrovė „Turkmengaz“ atkūrė anksčiau uždarytus gręžinius šalia kraterio ir išgręžė naujus, siekdama išsiurbti metano atsargas dar prieš dujoms pasiekiant liepsnojantį kraterį.
Turkmėnistano ir Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos (JTAP) bendras projektas MARS (angl. Methane Alert and Response System) realiuoju laiku stebi metano emisijas palydovu ir jau patvirtino rezultatus: „vartai į pragarą“ užsiveria, rašo „New Atlas“.