Tačiau dabar atlikus naują tyrimą, paaiškėjo, kad tai ne visai tiesa. Nors daugelis Hačepsutos statulų buvo tyčia sudaužytos, jų sunaikinimo priežastis neturi nieko bendra su jos lytimi ar net jos egzistencijos ištrynimu, teigia egiptologas. Kaip teigiama antradienį (birželio 24 d.) žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime, Hačepsutos statulos buvo sulaužytos siekiant jas „deaktyvuoti“ ir panaikinti jų tariamas antgamtines galias.
Hačepsuta (valdžiusi maždaug 1473–1458 m. pr. m. e.) buvo faraonė, žinoma dėl to, kad užsakė pastatyti šventyklą Deir el-Bahri, netoli senovės Tėbų (dabartinio Luksoro) – ir dėl to, kad įsakė surengti ekspediciją iš Egipto į šalį, vadinamą Puntu (dėl kurios tikslios vietos dabar ginčijamasi). Ji buvo faraono Tutmozio II (valdė apie 1492–1479 m. pr. m. e.) žmona ir pusseserė bei turėjo būti savo patėvio Tutmozio III regentė. Tačiau užuot buvusi regente, ji tapo savarankiška faraone, o Tutmozis III buvo jos bendraregentis, turėjęs ribotą valdžią.
Po Hačepsutos mirties daugelis jos statulų buvo tyčia sudaužytos, taip pat ir Deir el-Bahri vietovėje, kur archeologai 1920–1930 m. rado duobėse užkastų sudaužytų jos statulų liekanų. Buvo manoma, kad jos buvo sudaužytos Tutmozio III įsakymu po Hačepsutos mirties, kaip tam tikra keršto forma. Tačiau naujajame tyrime teigiama, kad iš tikrųjų šios statulos buvo „rituališkai deaktyvuotos“ taip pat, kaip ir kitų faraonų statulos.
Tyrime Toronto universiteto egiptologijos doktorantas Jun Yi Wongas išnagrinėjo archyvinius įrašus apie Deir el-Bahri statulas, rastas XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje. Tyrėjas nustatė, kad statulos nebuvo sudaužytais veidais ir nebuvo sunaikinti jų užrašai. Vietoje to joms buvo sulaužytas kaklas, juosmuo ir kojos – tai pastebėta kitų Egipto faraonų statulose vykstant procesui, kurį šiuolaikiniai egiptologai vadina „ritualine deaktyvacija“.
Senovės egiptiečiai karališkąsias statulas laikė galingomis ir galbūt net gyvomis būtybėmis, sako J. Y. Wongas. Kai faraonas mirdavo, senovės egiptiečiai įprastai „deaktyvuodavo“ statulas, sulaužydami jas silpnose vietose – ties kaklu, juosmeniu ir pėdomis.
„Deaktyvuotų“ statulų liekanų rasta daugelyje Egipto ir Sudano vietų, – pasakoja J. Y. Wongas. – Vienas žinomiausių radinių Egipto archeologijos istorijoje yra Karnako kachetas, kur vienoje radimvietėje rasta šimtai faraonų statulų – iš įvairių amžių. Didžioji dauguma statulų buvo „deaktyvuotos“.
Tai nereiškia, kad Hačepsuta po mirties nebuvo politinio persekiojimo taikinys. „Nėra abejonių, kad Hačepsuta iš tiesų patyrė persekiojimo kampaniją – daugelyje Egipto paminklų jos atvaizdai ir vardai buvo sistemingai ištrinti, – aiškina mokslininkas. – Žinome, kad šią persekiojimo kampaniją inicijavo Tutmozis III, tačiau tiksliai nežinome, kodėl.“
Tai, kad jos statulos Deir el-Bahri buvo paprastai „deaktyvuotos“, o kitose vietose esantys jos atvaizdai ir užrašai buvo žiauriai puolami, rodo, kad persekiojimas, kurį ji patyrė po mirties, galėjo būti vykdomas ne dėl asmeninių priežasčių.
Kitų faraonų statulos taip pat buvo ritualiniu būdu deaktyvuojamos, rašė Vongas. Tai, kad Deir el-Bahri esančios Hačepsutos statulos buvo „deaktyvuotos“ įprastai, o kitose vietose esančios jos statulos buvo žiauriau puolamos, leidžia manyti, kad Tutmozis III galėjo manyti, jog jis turėjo persekioti Hačepsutą dėl politinių priežasčių – pavyzdžiui, dėl jo šalininkų susirūpinimo jos valdymu.
„Ankstyvieji egiptologai manė, kad Tutmozis III turėjo jausti didelę neapykantą Hačepsutai, tačiau vargu ar tai buvo tiesa, – sako J. Y. Wongas. – Pavyzdžiui, elgesys su statulomis rodo, kad Tutmozio III motyvacija buvo ritualinė ir praktinė, o ne asmeninis priešiškumas.“
Tutmozis III galėjo būti veikiamas politinių sumetimų – pavyzdžiui, ar Hačepsutos valdymas nekenkia jo, kaip faraono, palikimui, mano egiptologas.
Parengta pagal „Live Science“.