Švedijos Karolinskos instituto mokslininkai naudojo Švedijos darbo, ligų ir dalyvavimo darbo rinkoje (SWIP) kohortos duomenis, konkrečiai nagrinėdami 30–60 metų amžiaus žmones ir jų 2005 m. dirbtą darbą. Jie įtraukė tik tuos asmenis, kurie iki 2005 m. nesirgo cukriniu diabetu ir niekada nevartojo antidiabetinių vaistų.
Iš viso tai apėmė apie tris milijonus švedų.
Iš jų mokslininkai nagrinėjo tris darbo, susijusio su bendravimu su kitais žmonėmis, aspektus: bendrą bendravimą su kitais žmonėmis, emocinius reikalavimus, kuriuos kelia bendravimas su žmonėmis, turinčiais sveikatos ar kitų problemų, ir konfrontaciją darbo vietoje su kitais žmonėmis. Jie taip pat nagrinėjo šių darbo vietų socialinės paramos struktūrą, remdamiesi Švedijos darbo aplinkos tyrimais (1997–2013 m.).
Susiję straipsniai
„Kontaktas su kitais žmonėmis“ apėmė nuolatinį bendravimą su pacientais, klientais, užsakovais, keleiviais, studentais – nuo sveikatos priežiūros iki klientų aptarnavimo ir mokymo. Į kontaktą su kitais žmonėmis mokslininkai įtraukė tuos, kurie į apklausas pateikė atsakymą „maždaug tris ketvirtadalius darbo laiko“ ir „beveik visą laiką“. Norėdami įvertinti asmeninius reikalavimus ir konfrontacijos atvejus, jie apskaičiavo, kokia dalis respondentų teigė, kad jų darbas emociškai vargina „kelias dienas per savaitę“ arba „kiekvieną dieną“.
Iš viso mokslininkai išskyrė 20 pareigybių sektoriuose, kuriuose tenka daugiausiai bendrauti su kitais žmonėmis, kurie yra emociškai sudėtingiausi ir konfliktiniai. Tarp jų – sveikatos priežiūros, švietimo, paslaugų pramonės, svetingumo, socialinio darbo, teisės, saugumo ir transporto srityse.
2019 m. Karolinskos instituto mokslininkai atliko panašų diabeto paplitimo tyrimą, tačiau vietoj to nagrinėjo daugiau nei 200 000 švedų, kurie 2006–2015 m. sirgo antrojo tipo diabetu ir buvo darbingo amžiaus. Jie nustatė, kad didžiausią riziką susirgti diabetu turėjo profesionalūs vairuotojai, gamyklų darbininkai ir valytojai – jie tris kartus dažniau sirgo šia liga nei, pavyzdžiui, kineziterapeutai ir mokytojai.
Naujajame tyrime pastebimi tam tikri skirtumai – į didelės rizikos grupę įtraukti kineziterapeutai ir mokytojai. Ankstesniame tyrime buvo keletas akivaizdžių trūkumų – ypač dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į gyvenimo būdo veiksnius (rūkymą, nutukimą, mitybą). Darbo vietose, kuriose, kaip nustatė komanda, yra diabeto rizika, paprastai dirba daugiau žmonių iš žemo socialinio ir ekonominio sluoksnio, kuriems ir taip būdinga didesnė lėtinių ligų rizika.
Naujajame tyrime taip pat nepaisoma gyvenimo būdo veiksnių, tačiau peržengiamos platesnės ekonominės ribos, o dėmesys sutelkiamas į emocinius reikalavimus ir konfrontaciją darbe. 2006–2020 m. 216 640 žmonių (60 proc. vyrų) susirgo antrojo tipo diabetu – ir vėlgi tikėtina, kad tam tikri gyvenimo būdo veiksniai turėjo įtakos (labiausiai tikėtina, kad jie turėjo žemesnį išsilavinimą ir žemą darbo vietą nei tie, kurie šia liga nesirgo).
Ir vyrams, ir moterims, dalyviams, dirbusiems daug žmonių liečiantį ir (arba) labai didelį krūvį keliantį darbą, buvo gerokai didesnė rizika susirgti antrojo tipo diabetu. Vyrams ji buvo 20 proc., o moterims – 24 proc.
123rf nuotr.
Pridėjus nuolatinius konfliktus ir konfrontacijas, ši rizika išaugo dar 15 proc. vyrams ir 20 proc. moterims. O tada, pažvelgus į tai, kaip šie respondentai vertino paramos sistemas darbo vietoje, paaiškėjo, kad moterys, dirbančios emociškai sudėtingą darbą, reikalaujantį daug bendravimo su kitais žmonėmis, o jų socialinė parama darbo vietoje yra menka, turėjo 47 proc. didesnę riziką susirgti diabetu, palyginti su moterimis, kurioms darbas nekėlė didelių reikalavimų ir kurios turėjo tvirtą paramą savo kolektyve.
„Kalbant apie bendravimą su žmonėmis darbe, yra emocijų valdymo lūkesčių, kai darbuotojai turi reikšti arba slėpti emocijas pagal visuomenės, profesines ir organizacines normas, – pažymėjo tyrėjai. – Ypač daug streso sukelia tai, kai rodomos emocijos ir iš tikrųjų jaučiamos emocijos nesutampa.“
Ką tai reiškia? Nors tyrimas turi trūkumų, jis pabrėžia, kad darbo vieta – ir parama, kurią turi darbuotojai, dirbantys su žmonėmis susijusį darbą – yra susijusi su prastais metabolinės sveikatos rezultatais. Tačiau reikia pasakyti, kad tyrimas yra apibendrintas, jame neatsižvelgiama į individualią patirtį, be to, tai yra tarsi tik momentinė kažkieno darbinio gyvenimo nuotrauka – ten, kur jis dirbo 2005 metais.
„Biologiniai mechanizmai, lemiantys su darbu susijusio asmens ir antrojo tipo diabeto ryšį, gali būti susiję su biologiniu atsaku į pasikartojantį ir lėtinį stresą, kuris veikia neuroendokrininę sistemą, aktyvuodamas centrinę simpatinę nervų sistemą ir pagumburio, hipofizės ir antinksčių ašį, dėl ko susidaro per didelis kortizolio kiekis, padidėja atsparumas insulinui, sumažėja insulino sekrecija ir jautrumas jam, – rašo tyrėjai. – Be to, lėtinis stresas gali padidinti prouždegiminių citokinų, kurie blogina insulino signalus ir veikimą, kiekį. Esant nepakankamai socialinei paramai darbe, stresas su asmeniu susijusiame darbe gali sustiprėti ir daryti didesnį poveikį šiems biologiniams pokyčiams.“
Nepaisant tyrimo trūkumų, tai yra įdomi įžvalga apie dažnai nematomus ir neįvertintus stresą sukeliančius veiksnius tokiose pareigose, kaip mokytojo, slaugytojo ir socialinio darbuotojo, kurios susijusios su dideliu perdegimu ir didele darbuotojų kaita.
„Su žmonėmis susijęs darbas yra susijęs su padidėjusia antrojo tipo diabeto rizika, o socialinės paramos trūkumas darbe gali dar labiau sustiprinti šį ryšį, – daro išvadą tyrėjai. – Mūsų išvados išryškina su žmonėmis susijusio darbo reikalavimų ir iššūkių poveikį darbuotojų medžiagų apykaitos sveikatai. Ateityje reikėtų atlikti tyrimus, siekiant ištirti mechanizmus (pvz., biologinius ar elgsenos mechanizmus), kuriais grindžiamos šios sąsajos, ir parengti prevencines strategijas, kuriomis siekiama sumažinti su žmonėmis susijusio darbo keliamą pavojų sveikatai.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Occupational & Environmental Medicine“.
Parengta pagal „New Atlas“.