Tyrėjai nustatė keturis naujus mutacijų požymius – tam tikrų vaistų grupių sukeltos DNR žalos modelius, susijusius su chemoterapija. Jie taip pat identifikavo kai kuriuos vaistus, kurie dėl šių mutacijų gali net dirbtinai sendinti sveikas kraujo ląsteles.
Antradienį (liepos 1 d.) žurnale „Nature Genetics“ paskelbtos išvados gali padėti gydytojams parinkti tokius vėžio gydymo būdus, kurie kuo mažiau pakenktų pacientų organizmui ir kartu padėtų kovoti su vėžiu, teigia mokslininkai.
Kai kurie chemoterapiniai vaistai nuo vėžio naikina greitai besidalijančias ląsteles, pažeisdami jų DNR ir sukeldami ląstelių mirtį. Nors vėžinės ląstelės atitinka šį apibūdinimą, yra ir sveikų ląstelių, kurios greitai dalijasi – pavyzdžiui, kaulų čiulpų ir kraujo ląstelės. Šiuo nauju tyrimu siekta išsiaiškinti, kaip chemoterapija paveikia šias sveikas ląsteles – ir tai padaryti beprecedenčiu detalumu.
Tyrėjų komanda palygino 23 žmonių, kurių amžius nuo 3 iki 80 metų, anksčiau gydytų chemoterapija, kraują su devynių asmenų, kurie anksčiau nebuvo sirgę vėžiu ar gydyti chemoterapija, krauju. Chemoterapijos grupei priklausantys žmonės buvo gydomi 21 skirtingu gydymo būdu, įskaitant platiną ir alkilinančius junginius, kurie naikina vėžines ląsteles, pažeisdami jų DNR.
Komanda išskyrė šių grupių kraujo kamienines ląsteles ir subrendusias kraujo ląsteles. Jie išskyrė ląstelių DNR ir atliko jų viso genomo sekoskaitą. Naudodamiesi matematiniais modeliais, jie nustatė keletą kiekvienos ląstelės DNR mutacijų požymių, iš kurių keturi niekada anksčiau nebuvo įtraukti į COSMIC mutacijų požymių duomenų bazę ir labai įtariama, kad juos sukėlė chemoterapija.
Nors kai kurie iš šių požymių buvo identifikuoti tiek vėžio neturinčių, tiek chemoterapija gydytų grupių mėginiuose, 11 požymių buvo nustatyti tik chemoterapija gydytų grupių mėginiuose. Tarp jų buvo keturi nauji požymiai.
Tačiau įdomu tai, kad ne visi chemoterapijos grupės vaistai sukėlė vienodą mutacijų naštą. Pavyzdžiui, komanda nustatė, kad ciklofosfamidas, naudojamas tokiems vėžiniams susirgimams kaip dauginės mielomos ir krūties vėžiui gydyti, sukelia daug mažiau mutacijų nei kiti šios grupės vaistai.
Daugiau mutacijų reiškia didesnę riziką po gydymo susirgti kitos rūšies vėžiu, vadinamu antriniu naviku. Yra žinoma, kad ciklofosfamido sukeliama antrinio piktybinio naviko rizika yra mažesnė nei kitų šios grupės vaistų, teigia pagrindinė tyrimo autorė, „Wellcome Sanger“ instituto hematologė ir mokslininkė, Kembridžo universitetinės ligoninės gydytoja dr. Emily Mitchell. Vis dėlto rizika nėra nulinė.
Vėžį sukelia mutacijos, kurios lemia nekontroliuojamą ląstelių augimą. Tačiau genetinės mutacijos apskritai yra susijusios ir su senėjimu.
„Kiekviena mūsų kūno ląstelė laikui bėgant nuolat kaupia mutacijas“, – sakė tyrime nedalyvavęs Niujorko Memorialinio Sloan Kettering vėžio centro hematologas ir tyrėjas dr. Francesco Maura. Pasak jo, kai chemoterapija sukelia mutacijas kraujo ląstelėse – ypač kraujo kamieninėse ląstelėse – „tai nebūtinai reiškia, kad kamieninė ląstelė sensta: tiesiog atsiranda daugiau mutacijų“, – sako jis. Tačiau šios chemoterapijos sukeltos mutacijos kelia tokį patį pavojų kaip ir su amžiumi susijusios mutacijos, t. y. jų kaupimasis didina vėžio riziką.
Tarp tyrimo dalyvių buvo 3 metų vaikas, kuriam buvo taikoma chemoterapija, jo kraujyje buvo 10 kartų daugiau mutacijų nei sveikų, negydomų jo amžiaus vaikų. Mažylio kraujo ląstelės atrodė senesnės nei 80 metų amžiaus tyrimo dalyvio, kuriam chemoterapija niekada nebuvo taikyta, kraujo ląstelės. Tačiau, nors dėl mutacijų kaupimosi ląstelės atrodo senesnės, tai ne visada lemia naviko augimą – kaip ir ne visi senstantys žmonės suserga vėžiu.
Tyrimas turi trūkumų – pavyzdžiui, mažą imtį. Mokslininkai pripažino, kad kraujo tyrimas mėgintuvėliuose galėjo iškreipti rezultatus, nes jis nevisiškai atkuria žmogaus organizmo aplinką. Dr. E. Mitchell sako, kad jos grupė norėtų atlikti panašius eksperimentus su didesne grupe ir su cirkuliuojančiu krauju, tačiau iš karto to daryti neplanuojama.
Mokslininkė nurodė, kad jos ir kolegų darbas, paskelbtas 2024 m. žurnale „The Lancet Oncology“, yra pavyzdys, kur galėtų būti nukreipti tokie tyrimai. Jie įrodė, kad alternatyvus chemoterapijos derinys Hodžkino limfomai gydyti veikia taip pat gerai, kaip ir standartinis variantas – tačiau sukelia mažiau šalutinių mutacijų.
Hodžkino limfomos išgydymo rodiklis yra aukštas – daugiau kaip 80 proc. – tačiau kitų tipų vėžio, kurio išgydymo rodiklis yra žemesnis, atveju taikyti šį metodą gali būti sudėtingiau. Be to, antriniai navikai vystosi ne vienerius metus, todėl norint su jais susidurti, žmonėms reikia išgyventi tam tikrą laiką po pirminio gydymo. Pirminių chemoterapijos vaistų optimizavimas, siekiant sumažinti mutacijas, nebūtų naudingas, jei jų vėžio išgyvenamumo rodikliai nėra aukšti.
Dr. F. Maura’os žodžiais tariant, „pirmiausia reikia išgydyti [tos rūšies] vėžį. Tada reikia siekti sumažinti gydymo toksiškumą“, rašo „Live Science“.