Gordijaus mazgą vandentvarkai spendžia įvairios europinės institucijos. Teigiama, kad labiausiai aplinką teršia ibuprofenas bei epilepsijai ar diabetikams gydyti skirti vaistai. Šių vaistų žalą gamtai norima amortizuoti 7–8 kartus juos pabranginus bei dalį gautų pinigų skiriant valyklų modernizavimui, kad jos būtų pritaikytos mikroteršalų išgaudymui.
Tam turi būti priimti nacionaliniai teisės aktai. Įvairių tyrimų duomenimis, būtent farmacijos ir kosmetikos pramonė sukuria 92 proc. mikrotaršos.
Šie skaičiai kelia abejonių vandentvarkos įmonių vadovams. Visų pirma vaistų ir kosmetikos likučius reiks „išgaudyti“ miestuose, turinčiuose daugiau kaip 150 tūkst. gyventojų.
Nuo 2034 metų 20 proc. nuotekų valyklų šalyje turi turėti ketvirtinį valymą, t. y. mikroteršalų pašalinimą, iki 2040 metų šių valyklų skaičius turėtų trigubėti. Planuojama, kad 2045 metais visos valyklos turėtų išgaudyti mikoteršalus. Šie terminai taikomi didesnėms nei 150 tūkst. gyventojų aglomeracijoms.
Tačiau prievolė valyti mikroteršalus tam tikrais atvejais numatyta ir mažesnėms valykloms. Tai taikoma valykloms, kurios aptarnauja 10 tūkst. ir daugiau gyventojų, jei jos veikia zonose, jautriose mikroteršalų taršai. Tokios zonos – tai vietos, kur nuotekos išleidžiamos į geriamojo vandens gavybos vietas, maudyklas ar akvakultūros teritorijas, kur mikroteršalai gali pakenkti maisto saugai. Pagal direktyvą šių zonų sąrašus turi nusistatyti pačios ES valstybės narės.
Lietuvos pramonės ir prekybos rūmų asociacijos patarėjas dr. Gediminas Rainys pataria aklai nepulti įgyvendinti vizijinių europinių direktyvų.
„JAV išeina iš globalių aplinkosauginių susitarimų, o Vakarų Europos valstybės, neatlikusios kaštų ir naudos analizės, nepagrįstas ekologines ambicijas stumia į įgyvendinimo fazę – ar nuo to mūsų aplinka švarės“, – svarsto G. Rainys.
„Reiktų labai atidžiai įvertinti globalią mikroteršalų išgaudymo naudą. Ar tai tikrai atsiperka“, – sako ekspertas, kurio teigimu, netoleruotina vaistų likučių išgaudymo naštą permesti vandentvaros įmonėms, kurios tam neturi lėšų. „Papildomos funkcijos turėtų būti perduodamos tik su skirtu papildomu finansavimu“, – sako ekspertas, pasak kurio šiam vaistų likučių išgaudymui sunku pritaikyti principą „teršėjas moka“.
„Dyzelinių traukinių depe plaunant lokomotyvus mokama už padidėjusios taršos nuotekas ir tai yra logiška, o štai prie globos namų, kurių pacientai geria daug vaistų – itin modernių valymo įrenginių tikrai nepastatysi“, – sako ekspertas.
Advokatė Beata Vilienė teigia, kad atnaujintoje Komunalinių nuotekų direktyvoje įtvirtintas didesnės gamintojo atsakomybės principas reiškia, kad farmacijos ir kosmetikos gaminių gamintojai ir importuotojai turės padengti ne mažiau kaip 80 proc. ketvirtinio nuotekų valymo įrenginių statybos, veiklos ir nuolatinės mikroteršalų stebėsenos kaštų.
Advokatė pabrėžė, kad didesnės gamintojo atsakomybės taikymu siekiama dviejų esminių tikslų – sumažinti nuotekų tvarkymo paslaugų kainų vartotojams augimą ir paskatinti gamintojus kurti žalesnius gaminius. Direktyvoje numatytų pareigų vykdymui farmacijos ir kosmetikos gaminių gamintojai ir importuotojai turės įsteigti valstybėse narėse organizacijas, kurios valdytų jiems pagal Direktyvos nuostatas tenkančias pareigas. Kietųjų atliekų tvarkymo sektoriuje jau dabar analogiškai elgiasi gamintojai ir importuotojai.
Pasak B. Vilienės, ši direktyva, būtent įgyvendina „teršėjas moka“ principą, nes gamintojui, importuotojui yra numatyta galimybė išvengti ketvirtinio nuotekų valymo išlaidų apmokėjimo įrodžius bent vieną šių aplinkybių: kad jo patiekiamuose ES rinkai gaminiuose teršiančių medžiagų kiekis yra mažesnis nei 1 tona per metus arba kad jo gaminiuose esančios medžiagos greitai biologiškai suyra ir mikroteršalai į nuotekas nepatenka.
„Tvariausias būdas – neleisti mikroteršalams patekti į nuotekas dar jų susidarymo vietoje. Tačiau jei gamintojai nesiima ekologiškų sprendimų, direktyva draudžia visas mikroteršalų valymo išlaidas perkelti vien tik vandentvarkos įmonėms ar galutiniams vartotojams per paslaugų kainas“ – sakė B. Vilienė.
Beatos Vilienės teigimu, Europos Komisija ateityje vertins, ar nereikia dar daugiau įvairios aplinkai kenksmingos produkcijos įtraukti į šią sistemą.
Ekspertai nesutaria, kuris šalies miestas pirmasis pasiryš išgaudyti miktroteršalus. „Per 2–3 metus reikia įsivertinti, kokias technologijas naudoti ir kiek tai preliminariai kainuos. – sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius. – Pasaulyje išbandomos įvairios technologijos, po truputį aiškėja, kokios jos gali būti. Bet investicijos bus didelės, nes tai dideli įrenginiai, o jų statybai laisvos žemės šalia veikinačių nuotekų valyklų laisvos žemės stinga .
Ekspertai taip pat pabrėžia, kad geriausias ilgalaikis sprendimas – visuomenės švietimas. Pasenusius vaistus būtina priduoti į vaistines, o ne mesti į kanalizaciją. Analogiškai į kanalizaciją negalima mesti neskaidžių drėgnų servetėlių, asmeninės higienos priemonių ir pan.