Šie vietiniai Sahulo – priešistorinės sausumos teritorijos, kuri vėliau pasidalijo į Australiją ir Naująją Gvinėją – sterbliniai gyvūnai tikriausiai lydėjo senuosius tyrinėtojus ir prekybininkus į Pietryčių Azijos salas kaip maisto, dekoratyvinių kailių ir galiausiai kaulinių įrankių šaltinis. Įvežti gyvūnai įkūrė kolonijas ir ten klestėjo tūkstančius metų – tai vienas seniausių pasaulyje žinomų gyvūnų perkėlimo atvejų, sako Dylanas Gaffney iš Oksfordo universiteto.
„Tai leidžia susidaryti bendrą vaizdą, kad šie ankstyvieji žmonės gyvūnus transportavo, valdė ir augino daug sudėtingesniais ir tikslingesniais būdais, nei manėme, – galbūt taip, kaip tai būtų darę ankstyvieji žemdirbiai, – sako jis. – Jie ne tik išgyveno šiose atogrąžų salų aplinkose, bet ir aktyviai jas formavo.“
Moksliniuose darbuose apie rūšių perkėlimus paprastai daugiausia dėmesio skiriama europiečiams – pavyzdžiui, invazinių triušių įvežimui į Australiją XVIII-XIX a. arba arklių reintrodukcijai į Ameriką XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje.
Tačiau XX a. dešimtajame dešimtmetyje tyrėjai rado dviejų rūšių sterblinių – kuskuso (Phalanger orientalis breviceps arba Phalanger breviceps) ir bandikuto (Echymipera kalubu) – kaulų salose į rytus nuo Naujosios Gvinėjos, o miškinių mažųjų kengūrų (Dorcopsis muelleri) – salose į vakarus iki pat Halmaheros, maždaug už 350 km nuo senosios Sahulo pakrantės.
Remdamiesi netoliese esančių anglių amžiumi ir gyvūnų liekanų radimo gyliu, mokslininkai apskaičiavo, kad mažosios kengūros atsirado maždaug prieš 8000 metų, o kiti gyvūnai – prieš 13 000–24 000 metų.
Kaip šie gyvūnai pateko į salas – ar su žmonių transportu, ar savarankiškai – nenustatyta. Siekdami tai išsiaiškinti, D. Gaffney ir jo kolegos ištyrė naują archeologinę vietovę Radža Ampato salose Indonezijoje, kuri tuo metu, kai kai jūros lygis prieš tūkstančius metų buvo žemesnis, buvo už kelių kilometrų nuo šiaurės vakarų Sahulo.
Ten rasti tūkstančių metų amžiaus skeletai rodo, kad šiose salose ištisas kartas gyveno ir dauginosi miškinių mažųjų kengūrų kolonijos, kol dėl kol kas neaiškių priežasčių maždaug prieš 4000 metų išnyko.
Radioaktyviosios anglies datavimas, atliktas oloje parodė, kad žmonės mėsinėjo ir kepė mažąsias kengūras jau prieš 13 000 metų – t. y. 5000 metų anksčiau nei toliau į vakarus esančiose salose – ir vis dar tai darė maždaug prieš 4400 metų.
Tyrėjų komanda taip pat rado keletą kaulinių įrankių, tikriausiai naudotų medžioklei ir tekstilės darbams, datuojamų ne mažiau kaip 8500 metų, įskaitant vieną, kuris, kaip patvirtino molekulinė analizė, maždaug prieš 4300 metų buvo pagamintas iš mažųjų miško kengūrų šeimos gyvūno kaulo.
Norėdama atsakyti į klausimą, kaip gyvūnai pateko ten ir į tolimesnes salas, tyrėjų komanda naudojo kompiuterinį modeliavimą, atsižvelgusi į jūros lygį ir to meto aplinkos sąlygas.
Pasak D. Gaffney, modeliavimas patvirtina idėją, kad žmonės gyvūnus gabeno kanojomis. Be žmonių pagalbos mažosios kengūros būtų turėjusios plaukti per atvirą vandenyną daugiau nei 24 valandas, kirsti galingas sroves arba iki 10 dienų laikytis ant augmenijos plaustų, kad pasiektų kai kurias salas – todėl jų išgyvenimas būtų labai mažai tikėtinas. Ir nors tikėtina, kad gyvūnai galėjo nuplaukti į netoliese esančias salas, niekas nežino, ar mažosios miškinės kengūros – šiuolaikinės ar senųjų laikų – apskritai mokėjo plaukti.
O kelionės kanojomis, priešingai, priklausomai nuo maršruto, galėjo trukti tik nuo kelių valandų iki poros dienų – tikriausiai pakankamai trumpai, kad nelaisvėje laikomi gyvūnai galėtų išgyventi, sako jis.
Tyrimo rezultatai atskleidžia, kaip toli siekia žmonių sukeltas rūšių judėjimas – gerokai anksčiau nei Europos kolonijinė ekspansija, sako tyrime nedalyvavęs Birmingemo universiteto (Jungtinė Karalystė) atstovas Tomas Matthewsas. „Dažnai manome, kad introdukcija prasidėjo tik per pastaruosius 500 metų – tačiau tai rodo, kad žmonės ekosistemas pertvarkė jau prieš tūkstančius metų“, – sako jis.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Journal of Archaeological Science“.
Parengta pagal „New Scientist“.