Atlikus naują tyrimą paaiškėjo, kad žmonės, neseniai pradėję antrąjį miego etapą, dažniau patiria „eureka!“ akimirką nei tie, kurie miegojo trumpai arba visai nemiegojo.
Pasak Berlyne esančio Maxo Plancko žmogaus raidos instituto mokslininkės Anika’os Löwe, tyrimo rezultatai rodo, kad trumpas ir gilus miegas gali paskatinti vertingus įžvalgos momentus.
„Manau, kad dar tik pradedame aiškintis, kas iš tikrųjų vyksta miego metu, – sako ji. – Viena iš galimybių yra ta, kad gilaus miego metu mūsų smegenys atsijoja tai, kas svarbu, o kas nesvarbu, todėl atsibudę patiriame įžvalgos momentus, kurie padeda suprasti problemos esmę.“
Susiję straipsniai
Ankstesniuose tyrimuose dažniausiai buvo nustatyta, kad miegas gali padidinti kūrybiškumą ir padėti žmonėms spręsti problemas – tačiau nebuvo sutarta, kuris miego etapas yra naudingiausias. Keletas tyrimų teigė, kad idealiausia yra lengviausia ne REM miego stadija N1 – šią idėją palaikė Thomas Edisonas, kuris, kaip teigiama, snausdavo laikydamas plieninius rutuliukus, kurie garsiai trenkdavosi į grindis ir pažadindavo jį, jei jis pernelyg giliai įmigdavo. Tačiau kiti tyrimai rodo, kad gilesnis N2 etapas – bet vis dar ne toks gilus, kaip lėtųjų bangų miegas (N3) – inicijuoja daugiau inovacijų.
Siekdami atlikti tolesnį tyrimą, A. Löwe ir jos kolegos paprašė devyniasdešimties 18–35 metų amžiaus žmonių, neturinčių miego sutrikimų, klaviatūra klasifikuoti šimtų greitai mirksinčių taškų judėjimo kryptį ekrane. Tyrėjai neinformavo dalyvių, kad įpusėjus užduočiai, taškų spalvos palaipsniui pradėjo padėti nuspėti teisingą atsakymą.
Penkiolika dalyvių spontaniškai perprato tai per pirmąsias 25 užduoties atlikimo minutes. Likusieji 75 dalyviai buvo pakviesti atsigulti 20 minučių nusnausti tyliame, tamsiame kambaryje, o jie buvo prijungti prie EEG monitorių, kurie sekė jų smegenų veiklą.
Po miego jie vėl bandė atlikti užduotis. Šį kartą dauguma dalyvių iš spalvų perprato triuką, tačiau paaiškėjo, kad „eurekos“ momento tikimybė priklausė nuo to, kaip giliai žmonės buvo įmigę. Iš 68 dalyvių, kurių EEG duomenis buvo galima kokybiškai nuskaityti, 85,7 proc. žmonių, įmigusių giliu N2 miegu, perprato taškų dėsningumą – palyginti su 63,6 proc. tų, kurie pasiekė tik lengvesnę N1 fazę, ir tik 55,5 proc. tų, kurie visai neužmigo.
Tyrimas aiškiai rodo, kad gilesnis miegas „eureka“ akimirkas padaro dažnesnes – bent jau atliekant šią konkrečią užduotį, sako Itamaras Lerneris iš Teksaso universiteto. „Užduoties tipas turi lemiamos reikšmės tam, neriklausomai nuo to, ar ją skatina miegas, ar ne“, – sako jis.
Paryžiaus smegenų instituto darbuotoja Delphine Oudiette pažymi, kad skirtingas užduočių dizainas gali paaiškinti, kodėl jos komanda nustatė, kad po N1 miego išsprendžiama žymiai daugiau problemų. „Galbūt abi miego stadijos yra svarbios, tačiau skirtingiems kognityviniams procesams, kuriuos turime išskirti, kad geriau suprastume“, – teigia mokslininkė.
Björnas Raschas iš Fribūro universiteto (Šveicarija) sako, kad rezultatai aiškiai patvirtina idėją, jog gilesnis miegas gali padėti spręsti problemas. Vis dėlto jis įspėja, kad dėl tyrimo plano sunku atskirti priežastį nuo atsitiktinumo. Kadangi dalyviai nebuvo atsitiktinai priskirti miego etapams ar individualiai tirti pagal skirtingus miego scenarijus, gali būti, kad tie, kuriems pavyko užmigti tyrimų laboratorijoje, tiesiog atsitiktinai atsidūrė tarp tų, kurie „paprasčiausiai turi didesnius įžvalgumo gebėjimus“ – ypač po miego, sako jis.
Tyrimas paskalbtas žurnale „PLOS Biology“.
Parengta pagal „New Scientist“.