Šiandien dažniau žinomą raupsų formą sukelia bakterija Mycobacterium leprae, o šiuose skeletuose buvo rasta kitos, retesnės ligos formos, kurią sukelia bakterija Mycobacterium lepromatosis, pėdsakų. Birželio 30 d. žurnale „Nature Ecology and Evolution“ paskelbtos išvados leidžia manyti, kad šios dvi raupsus sukeliančios bakterijos tūkstančius metų evoliucionavo atskirai, priešingose žemės rutulio pusėse.
Norėdami tai išsiaiškinti, mokslininkai rekonstravo M. lepromatosis genomą iš dviejų suaugusių vyrų palaikų, rastų gretimose archeologinėse Cerrito ir La Herradura radimvietėse šiaurės Čilėje.
„Tai keičia mūsų supratimą apie ligos istoriją ir kelia naujų klausimų apie tai, kaip ji atsirado ir paplito Amerikoje“, – sakė Kolorado universitete (JAV) raupsų plitimą ir genomiką tyrinėjanti Charlotte Avanzi, kuri šiame tyrime nedalyvavo.
Raupsų kilmė
Raupsai yra lėtinė infekcinė liga, pasižyminti daugybe skausmingų simptomų, įskaitant odos pažeidimus ir galūnių tirpimą. Dėl šios ligos gali atsirasti specifiniai, pastebimi kaulų pokyčiai, o šių būdingų transformacijų rasta Europos, Azijos ir Okeanijos skeletuose jau prieš 5000 metų, teigiama Leipcige (Vokietija) esančio Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto pranešime.
Šią ligą paprastai sukelia M. leprae, kuri yra plačiai ištirta. Archeologinė kaulų iš Europos analizė rodo, kad bakterija atsirado Eurazijoje, greičiausiai maždaug prieš 6000 metų neolito laikotarpiu, pereinant nuo medžioklės ir rinkimo prie žemdirbystės.
Iki šiol nebuvo jokių įrodymų, kad tokių kaulų pokyčių Amerikoje būtų buvę ikikolonijiniu laikotarpiu – todėl buvo galima daryti prielaidą, kad raupsai į regioną buvo įvežti iš Europos. Tačiau tyrimus apsunkina tuo laikotarpiu į Ameriką patekusių ligų sukėlėjų antplūdis ir sunkumai nustatant diagnozę iš senovinės DNR, teigiama pranešime.
„Senovinė DNR tapo puikiu įrankiu, leidžiančiu mums gilintis į ligas, kurios Amerikoje turėjo ilgą istoriją“, – sako Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto molekulinė paleopatologė ir tyrimo bendraautorė Kirsten Bos.
Kilo įtarimai
M. lepromatosis genomas Čilės kauluose buvo „nuostabiai išlikęs, o tai neįprasta senovinei DNR, ypač tokio amžiaus egzempliorių“, teigia Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto kompiuterinė biologė ir tyrimo bendraautorė Lesley Sitter.
Išskyrus sukėlėjo DNR, „iš pradžių mums kilo įtarimų, nes raupsai laikomi kolonijinių laikų liga“, – sako tyrimo bendraautorius, Kordobos nacionalinio universiteto Argentinoje biologinis antropologas dr. Darío Ramirezas. Atlikusi išsamesnį tyrimą, komanda patvirtino, kad iš tiesų ieškojo įrodymų apie raupsus, kuriuos sukėlė bakterijų rūšis, šiuolaikiniais laikais laikoma reta.
K. Bos teigia, kad šis atradimas yra svarbus, tačiau nepakankamai įtikinamas, kad būtų galima nustatyti, ar liga atsirado Amerikoje. „Kol kas įrodymai rodo, kad liga kilusi iš Amerikos, tačiau, kad būtume tikri, mums reikės daugiau genomų iš kitų laikotarpių ir kontekstų.“
Šis darbas taip pat padeda atsakyti į kitą svarbų klausimą: kaip raupsai išplito tokiuose dideliuose Amerikos regionuose? Viena iš idėjų yra ta, kad sukėlėjas atsirado per ankstyvą gyventojų apsigyvenimą Amerikoje. Arba galbūt sukėlėjas jau buvo Amerikoje gyvūnų rezervuare, o paskui juo užsikrėtė žmonės, naujame tyrime rašo mokslininkai.
Tačiau jie vis dar iki galo nesupranta, kaip plinta raupsus sukeliančios bakterijos – tačiau jų buvimas tokiuose tolimuose pasaulio kampeliuose leidžia manyti, kad jų plitimą lemia aplinkos arba gyvūnų veiksniai, aiškina Ch. Avanzi. „Nustatyti M. lepromatosis kilmę ir galimus nežmogiškus rezervuarus yra labai svarbu siekiant tobulinti prevencijos ir kontrolės strategijas tiek žmonių sveikatos, tiek laukinės gamtos išsaugojimo požiūriu“, – sako ji.
Šis tyrimas papildo Ch. Avanzi ir jos komandos, kuri analizavo naujesnius palaikus iš Kanados ir Argentinos, ir taip pat aptiko įrodymų, kad M. lepromatosis buvo išplitęs Amerikoje prieš Europos kolonializmą, rezultatus, rašo „Live Science“.