„Dirvožemį naikinome nuo keturių iki dešimties kartų greičiau nei jis augo“, – sako Williamas Rapucas iš Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro.
Jis ir jo kolegos tyrė ličio izotopus Prancūzijos Alpėse esančio Buržė ežero nuosėdose, siekdami atkurti dirvožemio erozijos modelius aplinkiniame regione per pastaruosius 10 000 metų. Kadangi tam tikri ličio izotopai įsisodrina – kai iš pirminės uolienos susidaro molis ir kiti mineralai – jie gali parodyti, ar dirvožemis vystosi, ar eroduoja, sako Rapucas.
Tuomet jie palygino šiuos dirvožemio erozijos dėsningumus iš ežero nuosėdų su kitais įrašais apie besikeičiantį klimatą ir žmogaus veiklą regione. Pirmaisiais keliais tūkstantmečiais po ledynų pasitraukimo klimato pokyčiai galėjo paaiškinti dirvožemio nykimo dėsningumus. Tada, maždaug prieš 3800 metų, kažkas pasikeitė. „Tai, ko nepaaiškina klimatas... belieka paaiškinti žmonijos poveikiu“, – sako W. Rapucas.
Tyrėjai nustatė tris dirvožemio nykimo šuolius, kurių kiekvienas, jų manymu, susijęs su skirtinga žmogaus veikla vietovėje. Prieš 3800–3000 metų dirvožemis sparčiai didėjo dėl gyvulių ganymo didesniame aukštyje. Kitą šuolį, kuris įvyko prieš 2800–1600 m., lėmė žemesniame aukštyje vykdoma žemdirbystė, o paskutinį šuolį nuo 1600 m. iki šių dienų lėmė intensyvesnė žemdirbystė naudojant plūgus ir kitus įrankius. Dirvožemio nykimas Alpėse spartina vėjo ir vandens sukeliamą eroziją, todėl regione mažėja augmenijos ir pasėlių.
Tyrėjai teigia, kad šis pokytis prieš 3800 metų žymi regiono „dirvožemio antropoceno“ pradžią, kai žmogus daro didžiausią įtaką dirvožemiui. Tačiau ši praeities įtaka dirvožemiams yra niekis, palyginti su tuo, ką galime padaryti dabar, – sako W. Rapucas.
Pavyzdžiui, JAV, kur dirvožemio antropocenas prasidėjo vos prieš kelis šimtmečius, dirvožemis nyksta net 1000 kartų greičiau nei prieš paskutinį ledynmetį, sako Aplinkos apsaugos tarybos atstovas Danielis Rathas. „Dėl mūsų žemės ūkio veiklos iš esmės keičiasi tai, kaip iš tikrųjų formuojasi ir vystosi dirvožemiai“, – sako jis.
Tyrimas paskelbtas žurnale PNAS.
Parengta pagal „New Scientist“.