Liepos mėnesį Lrytas apsilankė Stelmužėje, kur už kelių šimtų metrų nuo garsiojo ąžuolo – ir šalia pat vadinamojo Vergų bokšto – mokslininkai vykdė archeologinius kasinėjimus, siekdami patvirtinti arba paneigti Stelmužėje stovėjusios pilies buvimą.
Ilgą laiką – ne Lietuvos
Nors daugumai Stelmužė neabejotinai asocijuojasi su Lietuva, iš tiesų šios gyvenvietės ir viso regiono istorija yra gerokai painesnė. Stelmužė priklauso Sėlos regionui – o ją 1254, 1255 ir 1261 m. aktais Livonijos ordinui padovanojo karalius Mindaugas.
„Ir Stelmužė Lietuvai sugrįžo tik 1921 metais, kai su Latvija įvyko teritoriniai mainai, kai Lietuva atidavė Aknystą. o gavo Palangą, Šventąją – ir tada šis pasienio ruožas – Stelmužė, Raudinė, Laukesa – irgi atiteko Lietuvai. Iki tol tai buvo vokiškas kraštas“, – pasakoja Š. Subatavičius ir priduria, kad istoriškai Stelmužė priklausė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystei, kuri buvo tikrai įdomi Abiejų Tautų Respublikos vasalinė valstybė su labai plačia autonomija – XVII a. net turėjo didžiulį karo laivyną ir kolonijas: Gambiją (Afrika) ir Tobagą (Karibai). O Kuršo hercogystės sostinė buvo Mintauja (nuo XX a. vidurio – Jelgava).
„Ką žmonės žino apie Stelmužę – tai jos ąžuolą. Bet istorija prasideda anksčiau, nuo 1532 m. – kai miršta paskutinis iš Hahoverių giminės, Adamas Hahoveris, ir leno teise Livonijos ordino magistras Valteris fon Platenbergas Stelmužę perduoda fon Berkenų giminei, kuri šį kraštą valdo iki 1727 metų. Tada Stelmužė atitenka fon Fölkersambų giminei, kurios paskutinis atstovas miršta Stelmužėje 1924 m.“, – pasakoja istorikas.
Anot jo, vokiškasis Stelmužės pavadinimas – Steinensee (liet. Akmenų ežeras) atsiranda matyt, dar XV amžiuje. Panašiai vadinamos ir gretimos, tačiau jau beveik pilnai sunykusios dvarvietės: Lautzensee ir Rautensee.
Kaip žinoma, 1558–1583 m. vyko Livonijos karas, ir maskvėnai buvo gana giliai prasiskverbę į Kuršą. Kaip nurodo Š. Subatavičius, šaltiniuose yra aprašyta, kad 1559 metais Stelmužėje liepsnojo karo ugnys – bet tai minima tik vėlyvuosiuose, XIX a. šaltiniuose, ir doc. dr. G. Zabielos teigimu, ko gero iš tiesų taip nebuvo.
„Tikriausiai tai nėra tiesa, nes pagal visą karo eigą, čia Livonijos karo pati pati pradžia. Maskvėnai puolė labiau dabartinę Estijos dalį“, – teigia profesorius. Juolab, kad nelabai gaisrų pėdsakų aptikta ir dabartinių kasinėjimų metu – bet galbūt dėl to, kad dabar kasinėta tik šiaurinė spėjamos pilies teritorijos dalis.
Tyrėjų teigimu, Stelmužė iki šiol nebuvo labai tyrinėta, dėl to esama visokių istorinių mitų. „Pavyzdžiui, esama netikslios informacijos apie Stelmužės bažnyčios statybos metus. Aišku, kol nebus atlikti dendrochronologiniai tyrimai, kol nebus suskaičiuotos rievės ir nebus aišku, kada buvo nukirsti bažnyčios statyboje panaudoti medžiai, tol visiškai tikslaus atsakymo neturėsime. Tačiau nors teigiama, kad Stelmužės bažnyčia pastatyta 1650 m. ir tą neva padarė kažkuris iš baronų Fölkersambų, dabar jau žinodami visą dvaro istoriją, žinome, kad ši giminė Stelmužės dvarą įsigijo tik po daugiau nei 70 metų nuo šios datos“, – teigia Š. Subatavičius.
Jo teigimu, anksčiau tai, kas dabar vadinama Stelmužės bažnyčia, nuo seno vadinta Berkenų šeimos koplyčia – tai pažymėta ir Pirmojo pasaulinio karo nuotraukose, nors fon Berkenų jau irgi ne vieną šimtmetį čia nebuvo – tačiau tai sako, kad ši koplyčia buvo statyta fon Berkenų giminės XVI a. antroje pusėje, ir vienas iš pirmų jos paminėjimų yra 1596 m.
„Aišku, ji neatrodė taip, kaip atrodo dabar, ilgainiui kažkas buvo perstatyta, bet koplyčia greičiausiai smarkiai nenukentėjo ir vėliau tas pats pastatas įgavo kolonas, barokinį altorių, taip tapdamas unikaliu medinės sakralinės architektūros paminklu, kokio pagal senumą Lietuvoje daugiau neturime – nes prieš Antrąjį pasaulinį karą yra užrašytų pasakojimų, kad Stelmužės bažnyčios varpai čia buvo 1613 metų, tad matyt koplyčia bus irgi panašiu laikotarpiu statyta. O pati Stelmužė irgi nebuvo kaimelis, nebuvo miestelis – tai buvo didelis dvaras su asmenine koplyčia. Bet visi dvarvietėje tebestovintys pastatai – išskyrus bažnyčią – yra vėlyvi, XIX a.“ , – pasakoja istorikas.
Klausimai dėl ąžuolo amžiaus
Dar viena įdomi detalė, susijusi Stelmuže – daug kur minima, kad Stelmužės ąžuolui yra 2000 ar 1500 metų. Tačiau kaip pasakoja Š. Subatavičius, kai kurių Lietuvos mokslininkų vertinimu, remiantis ne vieną dešimtmetį atliekamais ąžuolo kamieno apimties matavimais galima teigti, kad Stelmužės ąžuolo amžius greičiausiai yra gerokai mažesnis – iki 700 metų. Apie tai plačiau galima pasiskaityti žurnalo „Mūsų girios“ 2021 m. kovo-balandžio numeryje, dr. lekt. Julius Bačkaičio ir dr. lekt. Kšištofo Godvodo straipsnyje „Stelmužės ąžuolas – legenda ir tikrovė“.
Tad remiantis tokiu vertinimu, gali būti, kad Stelmužėje šis ąžuolas auga tik nuo XIV ar XV amžiaus. „Tačiau jis visuomet buvo svarbus ir ypatingas – ir ne tai, kad tik mes jam ypatingą reikšmę suteikiame, bet jį itin vertino ir Stelmužę valdę baronai Fölkersambai. Jų netgi dvaro bibliotekos knygos buvo ženklinamos ekslibrisu su giminės pavarde, herbu (Šv. Kotrynos ratu) bei vokiškuoju Stelmužės pavadinimu „Steinensee“ Stelmužės ąžuolo fone“, – nurodo Š. Subatavičius.
Jis pasakoja, kad Stelmužės ąžuolas traukė lankytojus ir trečiame, ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – kai ši teritorija jau priklausė Lietuvos Respublikai ir buvo nuspręsta, kad ąžuolas yra ypatingas traukos objektas, tad buvo apsispręsta dėl jo populiarinimo – siekiant pritraukti turistus, tuomet buvo išleisti net angliški, prancūziški lankstinukai.
Vergų-ne-vergų bokštas
Vienas iš pagarsėjusių Stelmužės objektų yra ir vadinamasis Vergų bokštas. Remiantis populiaria versija, Stelmužės dvarą valdantys caro dvariškiai Valujevai garsėjo savo žiaurumu. Pastatytame bokšte jie tariamai kalindavo ir bausdavo prasikaltusius baudžiauninkus – uždarydavo nakčiai, o dieną vėl išvarydavo į darbą. Bet paprašytas plačiau papasakoti apie tai, Š. Subatavičius tik šypsosi.
„Važinėjant po Europą, ant kiekvieno kampo galima pamatyti „kankinimų kambarius“, kurie dabar yra muziejai. Tačiau kiek esama tikrų kankinimų įrankių? Paskutiniai tyrimai rodo, kad tai nebuvo toks masinis reiškinys, o dauguma tų kankinimo įrankių arba reprodukcijos, arba neaišku kas. Tai daugiau atrakcija turistams“, – teigia tyrėjas. Jis pasakoja, kad Kuršo gubernijoje, kuriai priklausė Stelmužė, baudžiava buvo panaikinta net anksčiau nei Lietuvoje, 1817 m. (Lietuvoje pradėta naikinti 1861 m.), o pats vadinamasis Vergų bokštas buvo pastatytas XIX a. pirmoje pusėje – tas matyti iš XIX a. pirmai pusei būdingo mūro su smulkių akmenėlių dekoru.
„Ne, šito pastato paskirtis nebuvo vergų kankinimas, nors sovietmečiu čia irgi buvo šiokie tokie kankinimo įrankiai sudėti, ir buvo vežamos mokinių ekskursijos juos rodyti, kaip žmonės buvo išnaudojami. Matyt, čia buvo koks sandėlis ar aruodas. Ūkinė paskirtis“, – teigia istorikas. Jis taip pat kelia versiją, kad šis pastatas galėjo būti naudojamas kaip lobynas – toliau nuo dvaro, kad nesudegtų (nes pati teritorija juk vis tiek jau buvo saugoma), ir čia galėjo būti saugomi daiktai, dokumentai ar kas nors panašaus – o paskutiniai dvaro savininkai šį pastatą naudodavo mėsos rūkymui, tai yra aprašyta išlikusiuose dokumentuose.
Be to, Š. Subatavičiaus teigimu, tai, kad Stelmužę valdė rusai Valujevai, irgi yra mitas. „Taip, Carlas Valerianas fon Fölkersambas buvo vedęs Valujevų giminės atstovę – Aleksandrą Valujevą, – ir ji buvo to meto valdančio elito atstovė bei jie turėjo sūnų stačiatikį – Vadimą Fölkersambą, kuriam ir liko Stelmužės dvaras“, – pasakoja istorikas ir sako, kad mitas apie žiaurius caro dvariškius greičiausiai kilo sovietmečiu.
Beje, kiek žemiau Stelmužės bažnyčios yra mauzoliejus, kuriame, Š. Subatavičiaus teigimu, palaidoti Fölkersambų šeimos palaikai – ir, matyt, kelių Valujevų giminės atstovų: bet dabar išlikęs tik Valujevus minintis užrašas, tačiau greičiausiai dėl to, kad žmonės nebeprisiminė, kas ten.
„Mauzoliejus yra, viduje kaulai yra, bet karstai išdaužyti (nes mauzoliejus sovietmečiu buvo apiplėštas), ir jis dabar užmūrytas. Bet prie pat įėjimo buvo dar penki palaidojimai, buvo tokios juodo akmens plokštės, tačiau jos buvo sunaikintos, išvežtos, o viena jų buvo panaudota statant Marytės Melnikaitės antkapį Zarasuose“, – pasakoja archeologas.
Jis priduria, kad viena plokštė buvo grąžinta – bet jau su įrašu, kad čia ilsisi Valujevų šeima, o Stelmužę valdę Fölkersambai jau nebeminimi, nors būtent jie ir statė šį mauzoliejų. „Tad yra tokių sovietinių reliktų, ši vieta buvo labai sovietizuota, o tikroji istorija – pamiršta“ – apibendrina istorikas ir pabrėžia, kad nors šis kraštas buvo vokiečių baronų valdomas, bet nemaža dalis gyventojų čia kalbėjo lietuviškai, buvo katalikai.
O XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Stelmužė išgyveno nelengvus laikus – dvaras degė mažiausiai tris kartus. „O dar paskui užklupo Pirmasis pasaulinis karas, tai vokiečiai išvis suniokojo šitą vietą. Vokietijos kariuomenė pristatė sargybos bokštelių, nutiesė spygliuotą vielą, įsikūrė bazę. Tai buvo pafrontės linija. Ir net geležinkelis buvo atvestas nuo Zarasų – pafrontės aprūpinimui“, – teigia Š. Subatavičius.
Stelmužės pilis
Stovint nugara į vadinamąjį vergų bokštą ir žiūrint į kalną, net ir nespecialisto akis atpažįsta, kad terasos jame – tikrai ne gamtos sukurtos: formos pernelyg taisyklingos. Legendos pasakoja, kad čia buvę pilies įtvirtinimai, bet tai matyt – tik legendos. Anot profesoriaus G. Zabielos, greičiausiai šio kalno terasos buvo formuojamos ne gynybiniais tikslais.
Š. Subatavičius atkreipia dėmesį, kad Livonijoje leną gaudavo ne šiaip asmenys, o riteriai – žmonės su karine patirtimi, ir jų tikslas Stelmužės atveju buvo saugoti pasienį. Tiesa, prof. doc. dr. G. Zabiela papildo, kad tai labiau reiškė ne fizinės sienos saugojimą, o kelių kontrolę, muitų rinkimus, ekonominę veiklą.
Profesorius pasakoja, kad tuo metu, kai XVI a. antroje pusėje čia kūrėsi įtvirtinta dvarvietė, Livonijos ordinas jau transformavosi į pasaulietinę valstybę. „Tad tokie riteriai matyt jau nebemiegojo su šarvais, o perėjo į normalų dvaro gyvenimą, statėsi tiesiog ūkius, plėtė visą savo infrastruktūrą. Kitą vertus, kažkoks elementarus saugumas irgi turėjo būti, įtvirtinimai – nes juk būdavo konfliktų tarpusavyje. Be to, dvaras yra ta vieta, kur koncentruojasi turtas, o jį reikia apsaugoti“, – pasakoja profesorius.
Net ir žemės paviršiuje galima pamatyti andainykštės sienos fragmentus. Tyrėjų tikslas, kaip jie patys pristato – nustatyti, kada šitas kalnas su terasomis buvo suformuotas, kaip ir kodėl.
„Iš pradžių buvo minčių apie XV amžių, bet jau pačioje pirmoje perkasoje, kalno viršuje, giliausiame sluoksnyje – maždaug metro gylyje, kur įsikasėme iki įžemio, natūralaus geologinio kalno paviršiaus – aptikome XVI-XVII a. amžiui būdingos keramikos ir angliukų“, – pasakoja Š. Subatavičius.
Tai – vertingi radiniai, nes atlikus angliukų analizę radioaktyviosios anglies metodu, jų amžių galima datuoti 25 metų tikslumu. Istorikas atkreipia dėmesį, kad Stelmužė anksčiau buvo tirta, bet kitose lokacijose – prie bažnyčios, buvusios dvarvietės centre. „O čia aptikome XVI-XVII a. radinius“, – džiaugiasi archeologas.
Tuo metu, kai kasinėjimuose lankėsi Lrytas, tyrėjai buvo radę monetas, koklių fragmentus, XVIII a. skaičiavimo žetoną, raktą.
Rastoji keramika, kaip pasakoja doc. dr. G. Zabiela, dviejų rūšių: galbūt XVI a. vietinė – ir geresnės kokybės, kurios galima buvo įsigyti jau tik miestuose. Surastus glazūruotų ir neglazūruotų koklių fragmentus su dominuojančia augalinių motyvų puošyba archeologai preliminariai datuoja XVII a.
Tyrėjai paėmė ir grunto mėginių – jeigu čia buvo senojo sodo teritorija, pagal sėklas ir žiedadulkes specialistai galės identifikuoti, kokie želdiniai čia augo.
Š. Subatavičius pasakoja, kad prie tyrimų prisidėjo ir ieškotojų metalo ieškikliais klubas „MINK“ – 2024 m. per žvalgymus kalno viršuje buvo rasta nemažai senovinių XVII-XVIII a. monetų. Bet kas įdomu – iš visų šioje vietoje rastų monetų visos yra lietuviškos-lenkiškos, ir tiek viena – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės.
Pasak istoriko, patys kasinėjimai vyksta Zarasų rajono savivaldybės iniciatyva ir jos finansavimu, savivaldybės sklype, siekiant plėsti žinias apie Zarasų kraštą. O archeologai labai džiaugiasi, kad prie kasinėjimų noriai bei aktyviai prisideda ir vietiniai gyventojai, moksleiviai, bendruomenė.
Kodėl mokslininkus taip sudomino būtent ši vieta? Kaip nurodo jie patys, visų pirma – jau minėta pilies legenda, antra – trys terasos, kurios Lietuvos archeologiniuose objektuose pasitaiko itin retai, ir dar niekada nebuvo tyrinėtos. Trečia – mases užsienio turistų pritraukiantis vokiškasis šio krašto palikimas, kuris taip pat dar gana menkai tyrinėtas tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje. Anot tyrėjų, kaimynai latviai turi daug dvarų, juos prižiūri, bet didesnių jų tyrimų nėra atlikta, trūksta ir palyginamosios medžiagos.
Apibendrindamas tai, kas žinoma dabar ir ką pasakoja radiniai, Š. Subatavičius sako, kad vietos dvarininkai – kas jie bebūtų buvę, ar tai Berkenų giminė, ar Fölkersambai, ar jau Hanai (jau pačioje XX a. pradžioje) – savo žvilgsnius vis dėlto labiau kreipė į dabartinės Latvijos teritoriją, į Rygą – jų gyvenimas vyko ten, o Stelmužė jiems daugiau buvo kaip vasaros rezidencijos vieta.