Atradimai paskelbti Nacionalinės mokslų akademijos leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).
Tyrimų komanda mano, kad kaulai padės mokslininkams suprasti, kaip gyvūnija kadaise reagavo į dramatiškus klimato pokyčius, o šios žinios bus labai svarbios šiandienos gamtosauginėje veikloje.
„Šie atradimai suteikia retą galimybę pažvelgti į išnykusį Arkties pasaulį, – sako pagrindinis tyrimo autorius, Bornmuto (Anglija) ir Oslo (Norvegija) universitetų mokslininkas, dr. Samas Walkeris. – Jie taip pat pabrėžia, kaip kintančiomis klimato sąlygomis gali būti pažeidžiamos prie šalčio prisitaikiusios rūšys – o tai gali padėti mums suprasti jų atsparumą ir išnykimo riziką šiais laikais“.
Susiję straipsniai
Tarp identifikuotų gyvūnų buvo baltasis lokys, vėplys, grenlandinis banginis, atlantinis mormonas, paprastasis gaga, tundrinė žvyrė ir atlantinė menkė. Komanda taip pat rado vieną lemingų rūšį, kuri dabar yra išnykusi Europoje ir iki šiol nebuvo rasta Skandinavijoje.
DNR tyrimai taip pat parodė, kad sugrįžus šaltesnėms sąlygoms, šių gyvūnų palikuonys neišgyveno.
„Turime labai mažai įrodymų apie tai, kaip tuo laikotarpiu atrodė gyvenimas Arktyje, nes nėra išlikusių daugiau nei 10 000 metų senumo liekanų, – sakė vyresnioji tyrimo autorė, Oslo universiteto profesorė Sanne Boessenkool. – Dabar urvas atskleidė įvairių gyvūnų, gyvenusių pakrantės ekosistemoje, kuri apėmė tiek jūrinę, tiek sausumos aplinką, įvairovę“.
Arne Qvamgrotta urvas buvo atrastas dešimtajame dešimtmetyje, kai vietos kasybos pramonė iškasė tunelį per netoliese esantį kalną. Urvas beveik 30 metų buvo beveik neištirtas, kol 2021 ir 2022 m. tyrėjų komanda atliko didelius kasinėjimus ir atskleidė urvo paslaptis.
Gyvūnų įvairovė rodo, kad tuo metu, po ledynų tirpimo, pakrantė buvo beveik be ledo. Tai turėjo būti tinkama buveinė migruojantiems elniams, kurių liekanos taip pat buvo rastos.
Gėlavandenių žuvų buvimas reiškia, kad tundroje buvo ežerų ir upių, o pakrantėje turėjo būti jūrinio ledo, kur gyveno kai kurie žinduoliai, pavyzdžiui – grenlandiniai banginiai ir jūrų vėpliai. Jūrinis ledas greičiausiai buvo sezoninis, nes tarp gyvūnų liekanų taip pat rasta jūrų kiaulių – kurios, kaip žinoma, vengia ledo.
Nors šie gyvūnai apgyvendino regioną po to, kai per šį laikotarpį nutirpo ledynai – atrodo, kad visa populiacija išmirė, nes negalėjo migruoti į kitas ekosistemas, kai ledas sugrįžo ir uždengė teritoriją.
„Tai parodo, kaip prie šalčio prisitaikiusios rūšys sunkiai prisitaiko prie didelių klimato pokyčių. Tai tiesiogiai susiję su iššūkiais, su kuriais jos susiduria šiandien Arktyje, kai klimatas sparčiai šyla, – sako dr. S. Walkeris. – Šių gyvūnų buveinės šiame regione šiandien yra daug labiau suskaidytos nei prieš 75 000 metų, todėl gyvūnų populiacijoms dar sunkiau migruoti ir prisitaikyti“.
„Taip pat svarbu pažymėti, kad tai buvo perėjimas prie šaltesnio klimato, o ne atšilimo laikotarpis, su kuriuo susiduriame šiandien, – sakė prof. S. Boessenkool. – O tai yra prie šalčio prisitaikiusios rūšys, todėl jei jos sunkiai prisitaikė prie šaltesnių laikotarpių praeityje, šioms rūšims bus dar sunkiau prisitaikyti prie atšilusio klimato“.
Tyrimas buvo atliktas bendradarbiaujant Oslo universitetui, Bornmuto universitetui, Bergeno universiteto muziejui, Norvegijos gyvosios gamtos mokslų universitetui ir kitoms institucijomis, rašo Phys.org.
Tyrimas paskelbtas žurnale PNAS.