Visi šiandien gyvenantys žmonės yra „trijų skirtingų rūšių susiliejimo rezultatas“, – sako tyrimo bendraautorius, Kolorado universiteto (JAV) populiacijos genetikas Fernando Villanea.
„Manome, kad žmonės turėjo šią archajišką variaciją, – teigia tyrimo bendraautorė, Browno universiteto (taip pat JAV) populiacijos genetikė Emilia Huerta-Sanchez. Ji sako, kad žmonės, plisdami po Ameriką, neturėjo laukti, kol išsivystys naujos mutacijos, padėsiančios kovoti su naujais patogenais – ir galėjo pasinaudoti genetinėmis variacijomis, kurias įgijo iš kitų žmonių grupių.
Naujajame tyrime, paskelbtame žurnale „Science“, mokslininkai išsamiai aprašė savo MUC19 -baltymų kodavimo geno, turinčio įvairias funkcijas, įskaitant gleivių konsistencijos kodavimą – analizę. Jie nustatė, kad 1 iš 3 šiandien gyvenančių meksikiečių turi MUC19 geną, panašų į denisoviečių, paslaptingą senovės žmonių grupę, gyvenusią visoje Azijoje maždaug prieš 200 000–30 000 metų.
MUC19 tyrimai tarp Amerikos čiabuvių buvo sutelkti į du skirtingus aspektus. Viena mokslininkų grupė anksčiau parodė, kad žmonės, kilę iš Amerikos indėnų protėvių, turi daug senovės žmonių MUC19 variantų – o kita grupė nustatė, kad MUC19 genas kaip visuma laikui bėgant tapo labiau paplitęs tarp Šiaurės Amerikos indėnų populiacijų, nes buvo evoliuciškai naudingas.
Tačiau naujajame tyrime mokslininkai atrado, kad denisoviečių MUC19 DNR segmento ilgis Amerikos autochtonuose laikui bėgant padidėjo ir kad šis variantas buvo perduotas iš neandertaliečių „genų sumuštinyje“, sako F. Villanea. Tai pirmas kartas, kai mokslininkai atrado denisoviečių geną, kuris žmonėms buvo perduotas per neandertaliečius.
„Tai neįtikėtina“, – sako F. Villanea. – Ar tai vienintelis toks atvejis, ar yra ir daugiau? Mes vis dar bandome tai išsiaiškinti.“
DNR sumuštinis
Norėdama patikrinti, ar denisoviečiams būdingas MUC19 variantas buvo naudingas Amerikos indėnams, komanda palygino šiuolaikinių Meksikos, Peru, Kolumbijos ir Puerto Riko gyventojų genetinius duomenis, gautus iš 1000 genomų projekto, su 23 indėnų, kurių dauguma gyveno Amerikoje iki XIII a., taip pat trijų neandertaliečių ir vieno denisoviečio genetinių sekų duomenimis.
Komanda nustatė, kad šiuolaikiniai meksikiečiai turėjo didžiausią denisoviečiams būdingų MUC19 variantų dažnį – apie 33 proc. gyventojų turėjo šią geno versiją. Apie 20 proc. perujiečių turėjo šį variantą, o kolumbiečiai ir puertorikiečiai – tik apie 1 proc. Mokslininkai mano, kad taip yra todėl, kad vidutiniškai meksikiečių genomuose yra daugiau Amerikos čiabuvių DNR nei kitų tautų.
Kai komanda tyrė, kuri archajiška žmonių grupė perdavė šiuos genų variantus, jie nustebo pamatę, kad denisoviečio genų dalis buvo įterpta tarp neandertaliečiams būdingos DNR. Mokslininkai teigia, kad labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra tas, kad neandertaliečiai pirmiausia įgijo šiuos variantus poruodamiesi su denisoviečiais, o vėliau, poruodamiesi su šiuolaikiniais žmonėmis, perdavė šį netikėtą genetinį paketą.
„Mokslininkai paėmė šį sudėtingą modelį ir sugebėjo jį išanalizuoti praeities žmonių demografinių įvykių kontekste“, – teigia Ilinojaus universiteto Urbana-Champaign (JAV) molekulinis antropologas Ripanas Malhi, kuris nedalyvavo naujajame tyrime. Pasak jo, tyrimas yra įspūdingas, o dabar mums reikia daugiau sužinoti apie denisoviečių MUC19 geno funkciją.
Tai yra kitas žingsnis F. Villanea ir jo komandai, kurie planuoja išnagrinėti naujas biologinių mėginių, turinčių genomo ir požymių duomenis iš Lotynų Amerikos ar Amerikos indėnų, tyrimų kolekcijas – kad pamatytų, kaip denisoviečių specifiniai variantai veikia baltymų funkciją.
Priklausomai nuo to, ką tiksliai daro denisoviečių MUC19 variantas, jis gali padėti imuninei sistemai kovoti su tam tikrais patogenais arba reguliuoti tam tikras imunines reakcijas, sako E. Huerta-Sanchez. Įtariama, kad jis veiks visiškai kitaip nei šiuolaikinio žmogaus variantas, teigia F. Villanea.
Parengta pagal „Live Science“.