Naujai atrasti ežerai yra „aktyvūs“ – tai reiškia, kad jie per kelis mėnesius ar metus periodiškai ištuštėja ir vėl prisipildo, keisdami dydį ir formą, teigia mokslininkai. Ši subledyninė veikla daro įtaką ledynų stabilumui ir jų judėjimui ant Antarktidos uolienos – o tai savo ruožtu gali turėti įtakos pasaulio jūrų lygiui, pažymi mokslininkų komanda.
„Buvo įdomu atrasti, kad po ledu esančių ežerų plotai gali keistis skirtingų užpildymo ar ištuštėjimo ciklų metu, – teigia tyrimo bendraautorė, Žemės stebėjimo profesorė Lidso universitete Jungtinėje Karalystėje Anna Hogg. – Tai rodo, kad Antarkties po ledu esanti hidrologija yra daug dinamiškesnė nei anksčiau manyta, todėl turime toliau stebėti šiuos ežerus, kaip jie keisis ateityje.“
Prieš šį naujausią atradimą Antarktidoje buvo žinomi 146 aktyvūs po ledu esantys ežerai. Naujas tyrimas padidina aktyvių ežerų skaičių iki 231 ir padeda mokslininkams geriau suprasti, kada ir kaip po ledu esantys ežerai ištuštėja ir vėl prisipildo, teigia tyrimo pagrindinė autorė Sally Wilson.
„Nepaprastai sunku stebėti ledynų ežerų užpildymo ir ištuštėjimo procesus, – sako S. Wilson, kuri yra doktorantė Lidso universiteto Klimato ir atmosferos mokslų institute. – Prieš mūsų tyrimą visame pasaulyje buvo stebėti tik 36 pilni ciklai nuo ledynų ežerų užpildymo pradžios iki ištuštėjimo pabaigos. Mes stebėjome dar 12 pilnų užpildymo ir ištuštėjimo procesų, todėl bendras skaičius išaugo iki 48.“
Po ledu esantys ežerai yra tirpstančio vandens baseinai, kurie susidaro, kai geoterminė šiluma iš Žemės vidaus pakyla iki ledo sluoksnio pagrindo arba kai ledas, trindamasis į uolieną, sukuria pakankamai trinties šilumos. Po ledu esantys ežerai kartais gali periodiškai ištuštėti, sukurdami vandens srautą, kuris suteikia ledo sluoksniui pagrindą ir padeda jam slysti uoliena, pagreitindamas ledo judėjimą link vandenyno.
Tyrimo metu mokslininkai analizavo 2010–2020 m. EKA palydovo „Cryosat-2“ surinktus duomenis, kurie matuoja jūros ledo, ledynų ir ledo sluoksnių storio pokyčius visame pasaulyje. „Cryosat-2“ turi prietaisą, vadinamą radaro altimetru, kuris gali aptikti nedidelius ledo aukščio pokyčius, įskaitant pokyčius, atsirandančius dėl ežerų ištuštėjimo ir užpildymo ledo pagrinde.
Duomenys atskleidė dešimtis vietų, kuriose Antarkties ledo skydas šiek tiek grimzta ir kyla dėl tirpstančio vandens nutekėjimo ir ledo po paviršiumi esančių ežerų papildymo. Stebėjimai taip pat parodė 25 ežerų grupes ir penkis niekada anksčiau nematytus ledo po paviršiumi esančių ežerų tinklus su tarpusavyje susijusiais nutekėjimo ir papildymo ciklais, rašo mokslininkai tyrime, kuris buvo paskelbtas rugsėjo 19 d. žurnale „Nature Communications“.
Rezultatai yra svarbūs, nes jie padeda mokslininkams geriau suprasti ledo sluoksnio dinamiką ir jos poveikį pasaulio jūrų lygiui, o tai galėtų padėti tyrėjams kurti tikslesnius klimato ir Žemės modelius. „Skaitmeniniai modeliai, kuriuos šiuo metu naudojame prognozuodami visų ledynų įtaką jūros lygio kilimui, neapima ledynų hidrologijos, – sako S. Wilson. – Šie nauji duomenų rinkiniai apie ledynų ežerų vietą, plotą ir pokyčių laiką bus naudojami siekiant geriau suprasti procesus, lemiančius vandens srautus po Antarktida.“
Kai kurie Antarktidos ledynų ežerai yra stabilūs – tai reiškia, kad jie neištuštėja ir neprisipildo. Pavyzdžiui, Vostoko ežeras, esantis po Rytų Antarktidos ledo sluoksniu, turi daugiau nei pakankamai vandens, kad užpildytų Didįjį Kanjoną. Mokslininkai pažymi, kad jei Vostoko ežeras kada nors pradėtų tuštėti, tai galėtų paveikti visą ledo sluoksnį ir sukelti pasaulinį jūros lygio pakilimą.
„Kuo geriau suprasime sudėtingus procesus, veikiančius Antarktidos ledo skydą, įskaitant tirpstančio vandens srautą ledo skydo pagrinde, tuo tiksliau galėsime prognozuoti būsimą jūros lygio pakilimą“, – teigia Žemės mokslininkas ir ESA Poliarinės mokslo grupės koordinatorius Martinas Wearingas.
Parengta pagal „Live Science“.