Monpeljė universiteto (Prancūzija) mokslininkai ištyrė daugiau nei 225 000 kaulų iš 311 archeologinių vietovių visoje Viduržemio jūros pakrantės Prancūzijoje, apimančių 8000 metų laikotarpį. Iš šių didžiulių rinkinių mokslininkai surinko 3858 kaulų ir dantų ilgio, pločio ir gylio matavimų įrašus. Mėginiai apėmė laukines rūšis – tokias kaip lapės, triušiai ir elniai – o taip pat ir naminius gyvūnus – tokius kaip ožkos, kiaulės, galvijai, avys ir vištos.
Tyrėjai nustatė nuoseklų skirtumą laikui bėgant, kuris per pastaruosius 1000 metų labai padidėjo. Laukiniai žinduoliai ir paukščiai – tiek žolėdžiai, tiek mėsėdžiai – paprastai mažėjo, nes augo žmonių populiacija, kraštovaizdis tapo labiau suskaidytas, o medžioklės sukuriamas spaudimas augo. Priešingai, naminiai gyvūnai tapo vis didesni – dėl selektyvaus veisimo, kuriuo buvo teikiama pirmenybė gyvūnams, galintiems duoti daugiau mėsos, pieno, vilnos, jėgos ar draugystės. Šios lygiagrečios tendencijos tapo ypač ryškios maždaug prieš 1000 metų, sutapdamos su žemės ūkio, urbanizacijos ir prekybos plėtra.
„Mūsų analizė rodo, kad iki praėjusio tūkstantmečio laukinės ir naminės rūšys buvo ilgą laiką sinchronizuotos, o jas veikė sudėtingas aplinkos ir antropogeninių veiksnių sąveikos kompleksas, – pažymi tyrėjai. – Nuo ankstyvojo neolito iki romėnų laikotarpio aplinkos sąlygos turėjo panašų poveikį laukinėms ir naminėms rūšims, nors pokyčių mastas ir laikas skyrėsi, atspindėdami konkrečių rūšių sąveiką su žmonėmis.“
Dėl sudėtingų ekosistemų ir tarprūšinių sąveikų tokie pokyčiai nevyksta vakuume. Todėl mokslininkai taip pat rinko duomenis apie aplinką per šį 8000 metų laikotarpį. Jie tyrė klimatą, florą, žmonių populiacijas ir žemės naudojimą. Tai padėjo modeliuojant nustatyti pagrindines tendencijas ir veiksnius, dėl kurių gyvūnai tapo vis mažesni ir didesni.
Nenuostabu, kad pokyčių centre yra mūsų rūšis. Tačiau įdomu tai, kad mokslininkai nustatė, jog klimato kaita nebuvo didžiausias pokyčių veiksnys.
Pavyzdžiui, selektyviai veisdami galvijus ir viščiukus, kad jie duotų daugiau pieno ar greičiau užaugintų daugiau mėsos, tuo pačiu metu didinome spaudimą laukiniams gyvūnams – ar tai būtų buveinių praradimas, ar pernelyg intensyvus gaudymas ar medžioklė. Tačiau klimato kaita dabar spartina pokyčius. 2024 m. žurnale „Nature Communications“ paskelbtame tyrime prognozuojama, kad iki 2050 m. tropinės žuvys bus 14–39 proc. mažesnės dėl „didesnių individų deguonies tiekimo masinio masto apribojimų“. Iš esmės, mažiau išteklių – ypač maisto – turinčioms rūšims tenka mažiau energijos, todėl ne tik mažėja palikuonių skaičius, bet ir toliau mažėja kūno dydis.
Tai tendencija, pastebima visose laukinių gyvūnų populiacijose. „Mikro-mormonų“ reiškinys pasirodė atlantinių mormonų (Fratercula arctica) kolonijose, kur jaunikliai gauna mažiau maisto, todėl augti skiriama energija yra ribojama, o tai lemia vis mažesnių paukščių atsiradimą. 2024 m. mokslininkai tai priskyrė vandens šilimui, dėl kurio sumažėjo krilio gausa. Per pastaruosius 60 metų krilio kiekis paviršiuje sumažėjo maždaug 50 proc., o tai kartu su energijos trūkumu reiškia, kad paukščiai negali žymiai išplėsti savo maisto paieškos teritorijos, kad kompensuotų trūkumą.
Be to, dėl planetos atšilimo nukenčia migruojantys paukščiai: nesavalaikiškai keičiasi metų laikai, pavasaris kasmet prasideda vis anksčiau, o tai reiškia, kad, pavyzdžiui, vikšrų sezonas, nuo kurio labai priklauso perėjimo sezonas, baigiasi dar iki paukščiams atvykstant.
Remiantis 2018 m. biomasės tyrimu, kuriame buvo atsižvelgta į gyvūnų dydį ir gausumą, bendra žmonių (~0,06 Gt C) ir gyvulių (~0,1 Gt C) biomasė dabar gerokai viršija laukinių žinduolių (~0,007 Gt C) biomasę. Tai reiškia, kad laukiniai žinduoliai dabar sudaro tik apie 4 proc. visos žinduolių biomasės Žemėje, kai gyvuliai – apie 62 proc., o žmonės – 34 proc. Ir nereikia būti ekologu, kad suprastume, jog tai nėra tvarus modelis.
Šis prancūzų tyrimas rodo, kad šiandienos mažėjantis laukinių rūšių skaičius ir sparčiai augantis gyvulių skaičius nėra atsitiktiniai reiškiniai – jie yra dalis ilgalaikės žmogaus veiklos sukeltų pokyčių trajektorijos. Kūno dydis yra pagrindinis bruožas, kuris daro įtaką viskam, nuo reprodukcijos iki maisto grandinių, todėl nuoseklus laukinių rūšių mažėjimas yra įspėjamasis signalas biologinei įvairovei ir ekosistemų stabilumui.
Tuo pačiu metu nuolatinis naminių rūšių skaičiaus augimas atspindi mūsų siekį didinti produktyvumą – bet taip pat parodo netvarų žemės, pašarų ir vandens poreikį. Apibendrinant, šie duomenys yra tarsi istorinis veidrodis ir svarbus prognozavimo įrankis ekologams – būdas pamatyti, kaip žmogaus pasirinkimai veikia gyvūnų biologiją ir įtakoja biologinę įvairovę – ir primena, kad laukinių rūšių išsaugojimas bei naminių rūšių veisimo bei auginimo persvarstymas yra svarbiau nei bet kada.
„Nuo viduramžių evoliucijos trajektorijos išsiskyrė, – teigia tyrėjai. – Naminių rūšių atranka žmogaus veiklos dėka tapo intensyvesnė, o žmogaus veikla darė vis didesnį poveikį laukinių rūšių populiacijoms ir jų buveinėms. Šie rezultatai pabrėžia dinamišką ir tarpusavyje susijusių aplinkos ir antropogeninių veiksnių vaidmenį formuojant gyvūnų morfologinę evoliuciją, akcentuoja aplinkos veiksnių svarbą naminių rūšių evoliucijoje ir iliustruoja didėjantį žmogaus veiklos poveikį laukinių rūšių populiacijoms.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Parengta pagal „New Atlas“.