Naujas tyrimas rodo, kad sausumos tiltas greičiausiai egzistavo maždaug prieš 35 000 metų, prieš paskutinio ledynmečio šalčiausią laikotarpį, žinomą kaip paskutinis ledynmečio maksimumas (angl. last glacial maximum, LGM). Tai sutampa su viena iš seniausių žinomų žmonių veiklos vietų Amerikoje – 23 000 metų senumo pėdsakais, rastais Baltojo smėlio nacionaliniame parke Naujojoje Meksikoje.
Šis atradimas „rodo, kad žmonės apgyvendino sausumos tilto regioną netrukus po to, kai jis atsidengė“, rašoma tyrime, kuris buvo paskelbtas rugsėjo mėnesio žurnalo „Quaternary Science Advances“ numeryje.
Ledynmečio ciklai
Žemė reguliariai patiria ciklus, kurių metu pasaulio paviršių padengia daugiau ar mažiau ledo. Kiekvieno ledynmečio piko metu pasaulio jūrų lygis nukrinta, nes planetos vanduo užšąla didžiuliuose ledo sluoksniuose. Šių ledynmečių pabaigoje, kai temperatūra pakyla, ledo sluoksniai ištirpsta ir jūrų lygis pakyla.
Ankstesni tyrimai parodė, kad LGM metu Beringo sausumos tiltas leido gyvūnams – pavyzdžiui, mamutams ir arkliams – klajoti tarp Azijos ir Amerikos. Geresnis supratimas apie tai, kada šis sausumos tiltas buvo paskutinį kartą virš jūros lygio, galėtų padėti išsiaiškinti, kada ir kaip žmonės pirmą kartą migravo į Naująjį pasaulį.
Ankstesni tyrimai rodo, kad pasaulinis jūros lygis LGM metu, prieš 26 500–19 000 metų, buvo apie 130 metrų žemesnis, teigia Masačiusetso universiteto (JAV) Bostono aplinkos mokyklos docentas ir naujojo tyrimo apie sausumos tiltą bendraautorius Jesse Farmeris. Tai paskatino mokslininkus manyti, kad Beringo sausumos tiltas virš jūros lygio buvo iškilęs maždaug prieš 70 000 metų, pažymėjo jis.
2023 m. PNAS straipsnyje J. Farmeris ir jo kolegos atskleidė, kad Beringo sausumos tiltas galėjo būti užlietas prieš 46 000–35 700 metų – o tai reiškia, kad tik po to jis tapo prieinamas sausumos kelionėms. Vandenyno nuosėdų duomenys rodo, kad tuo metu į Arkties vandenyną ėmė patekti Ramiajam vandenynui būdingos maistinės medžiagos, o labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra tas, kad tuo metu Beringo sąsiauris buvo atviras.
Šie atradimai leidžia manyti, kad Beringo sausumos tiltas galėjo egzistuoti tik apie 10 000 metų prieš paskutinio ledynmečio piko laikotarpį – tai yra žymiai vėliau, nei buvo manoma anksčiau. Vienas iš klausimų, į kurį tai padeda atsakyti, yra tai, kurios žmonių giminės – mūsų ar mūsų išnykusių giminaičių – galėjo keliauti į Naująjį pasaulį.
„Vėlyvas atsiradimas patvirtintų hipotezę, kad pirmieji į Šiaurės Amerikos žemyną atvyko visiškai modernūs žmonės, – teigia nepriklausomas archeologas Ianas Buvitas, nedalyvavęs šiame tyrime. – Neandertaliečiai ir denisoviečiai, kiti du hominidai, kurie, kaip žinoma, gyveno Sibiro dalyse, tuo metu jau buvo išnykę arba buvo ant išnykimo ribos visoje šiaurės rytų Azijoje.“
Be to, senovinių gyvūnų – tokių kaip mamutai, bizonai, liūtai ir lokiai – fosilijų, kurių amžius siekia iki 46 000 metų, analizė Eurazijoje ir Amerikoje patvirtino galimybę, kad Beringo sausumos tiltas buvo atviras vėliau, nei manyta anksčiau – daug arčiau LGM. Kompiuteriniai šių gyvūnų migracijos modeliai, pagrįsti fosilijų telkiniais, rodo, kad sausumos tiltas buvo užlietas tuo laikotarpiu, kurį nurodo 2023 m. straipsnis.
„Turime du visiškai skirtingus duomenų rinkinius, kurie pasakoja tą pačią istoriją“, – sako J. Farmeris.
Nors Beringo sausumos tiltas galėjo atsiverti vėliau, nei manyta anksčiau, J. Farmeris pažymi, kad šiuolaikinių inuitų protėvių jūrininkystės žinios rodo, kad senovės žmonės vis dėlto galėjo pasiekti Ameriką laivais – kaip kad senovės žmonės migravo per jūrą į Australiją ir Naująją Gvinėją.
„Bet kokia žmonių migracija į Ameriką prieš 40 000–35 000 metų būtų pareikalavusi vandens transporto priemonių ir gebėjimo plaukti atviroje jūroje, – sako I. Buvitas. – Kiek mums žinoma, tai galėjo padaryti tik anatominiu požiūriu šiuolaikiniai žmonės.“
Parengta pagal „Live Science“.