J. Aronas tyrinėjo psichodelikus „BBC Radio 4“ laidų serijai „The Trip“. Anksčiau rašė apie nerimą keliančias, ryškias haliucinacijas, kurias pats patyrė ligoninėje, kai dėl COVID-19 atsidūrė komos būsenoje. „Tai buvo kažkas, ko nenorėjau pakartoti, bet norėjau suprasti, kodėl žmonės sąmoningai ieško psichodelinių patirčių, lankosi vietose, kur galioja kitokie įstatymai, arba rizikuoja (teisėtai ir kitaip) savo šalyje, siekdami išgydyti ar patenkinti kitus nepatenkintus poreikius“, – rašo jis.
Jis pasakoja, kad smalsūs mokslininkų protai – nuo Humphry Davy, kuris 1799 m. eksperimentavo su azoto oksido poveikiu, iki Humphry Osmondo, kuris 1950 m. sukūrė žodį „psichodelikas“ – suprato, kad cheminėmis priemonės pakeistos sąmonės būsenos reikalauja griežtų, apgalvotų tarpdisciplininių tyrimų.
Prieš aštuntajame dešimtmetyje prasidedant JAV vadovaujamam karui su narkotikais buvo atlikta daug žadančių tyrimų apie psichodelinių preparatų terapinį potencialą. Taip pat egzistavo ilgas jų naudojimas šventiniuose ir ritualiniuose kontekstuose čiabuvių kultūrose. „Tačiau vietoj to, kad mokslas galėtų eiti savo keliu, viskas buvo nustumta į pogrindį. Dėl to daugeliui iš mūsų atrodo, kad šios medžiagos, gautos iš grybų ir augalų arba sintezuotos laboratorijose, yra kažkuo kitokios. Būtent šis kitoniškumas mane nustebino savo gebėjimu išlikti“, – rašo J. Aronas.
Šiandien psichodelinių preparatų tyrimai vėl įgauna pagreitį visame pasaulyje – siekiant išsiaiškinti, ar tokie vaistai gali padėti kovoti su depresija, priklausomybe, potrauminio streso sutrikimu, valgymo sutrikimais, demencija ir kartų traumomis. Atliekami tyrimai dėl jų galimo naudojimo siekiant prailginti atsigavimo po insulto laikotarpį, suteikiant daugiau laiko reabilitacijai – ir netgi kaip būdas suprasti sąmonę.
„Kai kalbėjomės su tyrėjais, kurie tyliai ir objektyviai klinikinėmis sąlygomis bandė tokias medžiagas kaip psilocibinas ir DMT, viskas atrodė toli nuo populiariosios kultūros psichodelinių preparatų naratyvų. Šios molekulės turi gilų ir ilgalaikį poveikį protui ir mūsų realybės suvokimui. Sunku neįvertinti, kaip keista dabar atrodo tai, kad mes nusprendėme tiesiog nutraukti plačius tyrimų kelius ir neleidome geriausiems mūsų protams pamatyti, kur jie iš tiesų gali nuvesti“, – rašo žurnalistas.
Anot jo, pokalbiai su šių dienų mokslininkais yra labai įdomūs, bet žurnalistas teigia negalintis atsikratyti minties „o jeigu?“. „Dėl pasaulinės psichinės sveikatos krizės vyriausybės ir sveikatos sistemos desperatiškai ieško naujų gydymo būdų. Viešasis finansavimas mažinamas ir daugelyje teritorijų yra pavojuje. Tuo pačiu metu didieji verslai, siekdami pelno, rodo didelį susidomėjimą, o tai turi įtakos naujų gydymo būdų prieinamumui. Situacija keičiasi greitai“, – teigia J. Aronas.
Jo teigimu, kai bandoma objektyviai pažvelgti į žmonijos santykių su psichodeliniais preparatais istoriją, tai yra istorija apie milžinišką, pačių sau padarytą žaizdą. „Galiausiai „Outsight“ finansavimas nebuvo gautas ir prasidėjo visiškai kitokia era. Karas su narkotikais dešimtmečiams sustabdė visos klasės medžiagų tyrimus, o jo pasekmės jaučiamos iki šiol“, – rašo „New Scientist“ naujienų redaktorius.
Jis pabrėžia, kad šių medžiagų istorija yra įspėjimas. „Negalima leisti politikai trukdyti moksliniams atradimams. Žvelgdamas į šiandieninį pasaulį, matau skubų poreikį – sakyčiau, moralinę pareigą – apsaugoti ir puoselėti sąlygas, kuriomis mokslas gali tęsti savo darbą. Rizika yra per didelė, kad to nedarytum“, – teigia J. Aronas.