Šie asmenys, gyvenę tarp XIII ir XVIII amžių, buvo palaidoti su mirties kaukėmis, dengiančiomis jų veidus. Tai vieninteliai Kolumbijos pavyzdžiai kultūrinės praktikos, kuri šiaip jau buvo plačiai paplitusi kitose prieškolumbinės Pietų Amerikos bendruomenėse. Tačiau kadangi kapai buvo apiplėšti, apie šiuos keturis asmenis ir jų archeologinį kontekstą buvo žinoma labai mažai.
Dabar mokslininkai skaitmeniniu būdu „atidengė“ jų kaukoles, kad atkurtų jų veidus, kuriuos pirmą kartą pristatė rugpjūčio 14 d. per 11-ąjį Pasaulinį mumijų tyrimų kongresą Peru.
Šios rekonstrukcijos parodo Pietų Amerikoje gyvenusių čiabuvių tautų „įdomias kultūrines tradicijas“, teigia projekto „Face Lab“ vadovė iš Liverpulio Johno Mooreso universiteto Jungtinėje Karalystėje Jessica Liu.
Mumijos yra 6–7 metų amžiaus vaiko, 60-metės moters ir dviejų jaunų suaugusių vyrų. Visiems ant veidų buvo pritvirtintos stilizuotos kaukės, pagamintos iš dervos, molio, vaško ir kukurūzų. Visos kaukės buvo su pažeidimais – trūko nosių ir fragmentų palei pagrindą, bet kai kurie akis apibrėžiantys dekoratyviniai karoliukai buvo išlikę. Šie asmenys buvo priešispaninio laikotarpio gyventojai Rytų Kordiljeruose – regione Kolumbijos Anduose, o radiokarboninis datavimas rodo, kad jie gyveno tarp 1216 ir 1797 metų.
Kaukėmis uždengtoms kaukolėms buvo atlikti kompiuterinės tomografijos tyrimai. Kompiuterinės tomografijos tyrimai naudoja rentgeno spindulius, kad sukurtų virtualius 3D vaizdus, sukurdami daug 2D pjūvių vaizdų ir juos sujungdami. Dėl to komanda galėjo „efektyviai skaitmeniniu būdu nuimti kaukę nuo kaukolės“, pašalindama sluoksnius, kuriuose buvo kaukė, aiškina J. Liu.
Toliau tyrėjai naudojo specializuotą programinę įrangą ir haptinį rašiklį, kad ant skaitmeniniu būdu atkurtos kaukolės „uždėtų“ raumenis, minkštuosius audinius ir riebalus. J. Liu teigia, kad tai panašu į virtualios skulptūros kūrimą, kai naudojamas kaukolės karkasas, kad audiniai idealiai atitiktų individą.
Komanda panaudojo vidutinius šiuolaikinių suaugusių kolumbiečių veido audinių storio duomenis – kad pridėtų minkštuosius audinius prie dviejų jaunuolių kaukolių. Komanda nenaudojo tokių duomenų, kad pridėtų minkštuosius audinius prie kitų dviejų kaukolių, nes šiuo metu nėra šiuolaikinių audinių duomenų apie Kolumbijos vaikus ir moteris. Tačiau jie vis tiek rekonstravo šiuos veidus, pridėdami raumenis ir pritaikydami juos prie kiekvienos konkrečios kaukolės – o vaiko veidą padidindami riebalais. Nosies dydis ir forma buvo nustatyti išmatavus kaukolės kaulinius audinius ir tada iš daugybės variantų pasirinkus tinkamiausią nosį.
Komanda suteikė asmenims odos, akių ir plaukų spalvą, būdingą šio regiono gyventojams, ir neutralią veido išraišką. J. Liu pasakoja, kad toliau sekė sunkiausia dalis: reikėjo pridėti veido „tekstūrą“: raukšles, blakstienas, strazdanas ir odos poras. Tai ilgas procesas, kurio metu reikia nuolat daryti pakeitimus, kol randamas geriausias variantas.
„Tekstūra visada yra didžiausias iššūkis, nes mes tiesiog nežinome, kaip jie atrodė, ar jie turi veido randus ar tatuiruotes, ar tai tikrai buvo toks jų odos atspalvis, – teigia J. Liu. – Tai, ką mes pateikiame tekstūros atžvilgiu, yra vidutinis atvaizdas, pagrįstas tuo, ką žinome apie šiuos asmenis.“
Tai svarbus aspektas, sako tyrėja, nes jie kuria veidus remdamiesi grupės vidurkiu, „bet niekas niekada nėra vidurkis“. Tai reiškia, kad šie naujai atskleisti veidai nėra tikslūs šių asmenų portretai: jie rodo, kaip žmonės galėjo atrodyti, bet ne kaip būtent atrodė, pastebi mokslininkė.
Parengta pagal „Live Science“.