Tai buvo pirmasis dvipusis telefono skambutis, perduotas lauko laidais, kuris galiausiai atvėrė kelią pasauliniam tinklui, pakeitusiam žmonių bendravimo būdą.
A. G. Bellas ir Th. Watsonas kalbėjosi per savo prietaisą dar tų metų kovo mėnesį – netrukus po to, kai A. G. Bello patobulintas „telegrafijos“ prietaisas buvo patentuotas. Tačiau trumpas nurodymas – „Pone Watsonai, ateikite čia, noriu jus pamatyti“ – buvo perduotas tik per trumpą atstumą.
O spalio mėnesio skambutis truko keletą valandų ir buvo perduotas ilgais telegrafo laidais.
Susiję straipsniai
A. G. Bellas buvo vienas iš daugybės išradėjų, kurie svajojo apie naujus būdus perduoti garsą pasitelkiant elektrą. Keletą dešimtmečių anksčiau Antonio Meucci sukūrė „telektrofoną“ (telegrafinį telefoną) ir ėmėsi pirminių veiksmų, kad jį patentuotų, kad galėtų bendrauti su savo ligos patale gulinčia žmona, kuri buvo kitame kambaryje.
1861 m. vokiečių išradėjas Johannas Philippas Reissas sukūrė terminą „telephon“, kuriuo apibūdino savo prietaisą, kuris garso bangas konvertuodavo į elektros signalą ir atgal. Jo perdavimai tiksliai atkūrė melodijas, bet žodžiai buvo pernelyg iškraipyti, kad būtų galima juos suprasti. Maždaug tuo pačiu metu kaip ir A. G. Bellas, Elisha Gray’us sukūrė panašų vandens mikrofonu pagrįstą projektą.
Svarbiausias A. G. Bello gebėjimo perduoti balsą elementas buvo idėja perduoti kelis dažnius vienu metu, o tai jis padarė naudodamas tai, ką vadino „banginiu“ (– )arba kintamuoju) sroviu – o ne pertraukiamą srovių impulsą, kurį Samuelis Morse naudojo savo telegrafui.
„Elektros srovės svyravimo dažnis atitinka indukuojančio kūno vibracijos dažnį, t. y. pagaminamo garso aukštį, – teigiama A. G. Bello patente. – Srovės intensyvumas kinta priklausomai nuo vibracijos amplitudės, t. y. garso stiprumo.“ Trumpai tariant, srovės savybės koduoja garso savybes.
Pirmasis A. G. Bello prototipas naudojo diafragmą, induktorių (geležinį šerdį, apsuptą vielos rite), nuolatinį magnetą ir jungiamuosius laidus. Kai garso banga atsitrenkdavo į diafragmą, slėgio bangos priversdavo diafragmą vibruoti. Šios vibracijos judino induktorių, keisdamos jo sukuriamą magnetinį lauką, o tai savo ruožtu priversdavo srovę tekėti ritės vieloje. Tada srovė laidais buvo perduodama į imtuvą, kuriame buvo tie patys elementai, tik atvirkštine tvarka.
Pirmasis tolimasis pokalbis buvo įkvepiantis, tačiau pirmoji telefono linija, nutiesta 1877 m. balandį, sujungė tik prekybininko parduotuvę su jo namais. Iš pradžių telefono linijos buvo nuomojamos poromis ir naudojamos atskirtoms vietovėms sujungti. Tačiau maždaug po metų atidarius „centrines telefonų stotis“ ir komutatorius, tapo įmanoma nukreipti skambučius tarp vietovių, o tai smarkiai padidino išradimo naudingumą.
Praėjo dešimtmečiai, kol buvo atlikti pirmieji transkontinentiniai ir tarpžemyniniai skambučiai, o pirmieji povandeniniai transatlantiniai telefono kabeliai buvo nutiesti 1956 m.
Telefonų pramonė paskatino daugelį kitų šiuolaikinių inovacijų, įskaitant komutatorius, tranzistorius, kuris pradėjo kompiuterijų erą, šviesolaidinius kabelius duomenų perdavimui ir ryšių palydovus, rašo „Live Science“.