Žurnale „Geophysical Research Letters“ paskelbtame naujame tyrime nustatyta, kad nuo 2023 m. liepos iki 2024 m. gegužės – per 10 mėnesių – Taftano ugnikalnio viršūnės teritorija pakilo 9 centimetrus. Pakilimas nedingo iki šiol – o tai rodo, kad po vulkano paviršiumi kaupiasi dujų slėgis.
Tyrimo rezultatai rodo, kad reikia atidžiau stebėti vulkaną, kuris anksčiau nebuvo laikomas pavojingu žmonėms, sako tyrimo vyresnysis autorius Ispanijos nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos (IPNA-CSIC) tyrimų centro Gamtinių produktų ir agrobiologijos instituto vulkanologas Pablo Gonzálezas. Vulkanai laikomi išnykusiais, jei jie neišsiveržė holoceno eroje, kuri prasidėjo prieš 11 700 metų. P. Gonzálezas teigia, kad, atsižvelgiant į jo neseną aktyvumą, Taftaną būtų tiksliau apibūdinti kaip neaktyvų.
„Ateityje jis turi išsiveržti, arba smarkiai, arba ramiau“, – sako jis. Pasak mokslininko, nėra priežasčių bijoti artėjančio išsiveržimo – tačiau ugnikalnis turėtų būti atidžiau stebimas.
Taftano ugnikalnis yra 3940 metrų aukščio stratovulkanas pietryčių Irane, esantis tarp kalnų ir ugnikalnių, susidariusių dėl Arabijos vandenyno plutos subdukcijos po Eurazijos kontinentu. Šiandien ugnikalnis turi aktyvią hidroterminę sistemą ir aitraus kvapo sierą išskiriančius angas, vadinamas fumarolėmis – tačiau nėra žinoma, kad jis būtų išsiveržęs per žmonijos istoriją.
Kai doktorantas Mohammadhosseinas Mohammadnia, dirbantis pas González IPNA-CSIC, 2020 m. pirmą kartą ištyrė vulkano palydovinius vaizdus, jis nematė jokių požymių, kad ugnikalnis būtų aktyvus. Tačiau 2023 m. žmonės socialiniuose tinkluose pradėjo pranešti apie dujų sklidimą. Dujas buvo galima užuosti maždaug 50 kilometrų atstumu esančiame Khašo mieste.
M. Mohammadnia dar kartą peržiūrėjo Europos kosmoso agentūros „Sentinel-1“ misijos palydovinius vaizdus, kurie teikia visos paros Žemės paviršiaus vaizdus. Taftanas yra atokioje vietoje ir neturi GPS stebėjimo sistemos, kokia yra įrengta ant tokių vulkanų kaip Sent Helensas. Palydoviniai vaizdai parodė nedidelį žemės pakilimą netoli viršūnės – o tai rodo padidėjusį slėgį po žeme.
M. Mohammadnia apskaičiavo, kad šis pakilimas yra 490–630 m gylyje po paviršiumi. Nėra galimybės tiksliai žinoti, kas vyksta, tačiau mokslininkai atmetė išorinius veiksnius – pavyzdžiui, netoliese įvykusius žemės drebėjimus ar lietų. Vulkano magmos rezervuaras yra daugiau nei 3,5 km gylyje – daug giliau nei tai, kas sukelia pakilimą.
Pakilimas gali būti sukeltas hidroterminių kanalų pokyčių po vulkanu, dėl kurių susidaro dujos, arba nedidelis magmos kiekis galėjo pasislinkti po vulkanu, leidžiant dujoms prasiskverbti į viršutinę uolieną, didinant slėgį uolienos porose ir įtrūkimuose, ir sukeliant nedidelį žemės paviršiaus pakilimą.
Pasak P. Gonzálezo, kitas tyrimo etapas bus bendradarbiavimas su mokslininkais, kurie stebi dujas ugnikalniuose.
„Šis tyrimas nesiekia sukelti panikos tarp žmonių, – teigia mokslininkas. – Tai yra signalas Irano regiono valdžios institucijoms, kad jos skirtų išteklių šiam klausimui išnagrinėti.“
Parengta pagal „Live Science“.