Į pagalbą vėjui ir Saulei: ar į Lietuvą sugrįš branduolinė energetika?

Šie skaičiai duoda pagrindo džiaugtis ne vien teisingai pasirinkta energetikos vystymo kryptimi, bet ir tuo, kad tokių rezultatų buvo pasiekta nežiūrint į didžiules Lietuvos energetikoje įvykusias perturbacijas. Atgavus nepriklausomybę nustojome eksploatuoti keletą galingiausių šalies elektrinių, todėl elektros energijos gamyba susitraukė net keturis kartus.

Tačiau didžiausi pokyčiai Lietuvos energetikai dar prieš akis. Pagal praeitais metais Lietuvos Seimo patvirtintą Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją, iki amžiaus vidurio Lietuva ne vien ženkliai padidins energijos gamybą, bet ir įgyvendins keletą įspūdingų projektų. Tikėtina, kad dešimtmečio bėgyje sulauksime didelės galios jūrinių vėjo jėgainių parko Palangoje, o taip pat visu pajėgumu pradėsime gaminti vandenilį, tačiau tai – ne viskas. Taip pat į Lietuvą nedrąsiai rengiasi grįžti dar viena energetikos rūšys, kadaise mūsų valstybei buvusi pagrindine ir pačia svarbiausia – branduolinė energetika.

Jau minėtoje nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje teigiama, kad jei Lietuvoje bus nuspręsta statyti naujas branduolines jėgaines, tai turės būti maži branduoliniai reaktoriai (MBR), kurių mūsų šalyje galėtų atsirasti net keletas.

Nors MBR ištakos yra ganėtinai senos ir siekia pačios branduolinės energetikos atsiradimą, būtent mūsų laikais šie susilaukia vis augančio susidomėjimo ir yra laikomi viena perspektyviausių branduolinės energetikos krypčių. Pastaraisiais metais šie objektais susilaukia nemažai dėmesio iš mokslininkų, kurie paprastai akcentuoja du pagrindinius MBR pranašumus, leidžiančius konkuruoti su didžiosiomis atominėmis elektrinėmis – maži kaštai ir didesnis saugumas.

Sąlyginai nedidelius MBR statybos ir eksploatavimo kaštus visų pirma lemia tai, kad tokie objektai yra moduliniai. Tai reiškia, kad į pasirinktą vietą yra atgabenami jau surinkimui paruošti moduliai, kuriuos galima palyginus greitai, paprastai ir pigiai paversti į veikiančią jėgainę. Britų mokslininkė Lizzy Murray teigia, kad MBR statybos ir paruošimas eksploatavimui turėtų neviršyti 3 metų, tuo tarpu didžiųjų atominių elektrinių atveju, šis laiko tarpas paprastai svyruoja nuo 5 iki 8 metų. Tai reiškia, kad nors tokie objektai yra ganėtinai technologiškai sudėtingi ir brangūs, jie vis vien turėtų būti patrauklūs privačiomis investicijoms, dar labiau mažinančiomis valstybės finansinę naštą. Šis argumentas gan dažnai sutinkamas ir mokslinėje literatūroje.

Tuo tarpu apie padidintą MBR saugumą kalbama ne vien joje. Šis bruožas yra pripažįstamas jau minėtoje Lietuvos energetikos strategijoje, kurioje teigiama, kad dėl palyginus nedidelės tokių reaktorių galios ir pažangių, IV kartos (pačios naujausios) reaktoriuose diegiamų pasyvių saugumo sistemų, tokios jėgainės avarinę zoną galima prilyginti jos pačios teritorijai. Tai suteikia labai daug lankstumo pasirenkant tokiam objektui tinkamą vietą.

Galų gale, vertėtų prisiminti ir tai, kad Lietuva nėra vienintelė regiono valstybė, svarstanti apie tokių projektų įgyvendinimą. Apie MBR statybą šiuo metu aktyviai diskutuojama Estijoje, tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje tokio tipo projektas jau praktiškai paruoštas ir labai tikėtina, kad greitu metu visai netoli Lietuvos atsiras veikiančio MBR pavyzdys.

Kodėl tokio tipo jėgainės domina vis daugiau šalių, paaiškinti nesudėtinga. Vis plačiau naudojami AEI turi vieną kertinį trūkumą – jie nėra pastovūs. Kalbant paprastai, vėjas ne visuomet pučia pakankamai stipriai, o saulė ne visuomet šviečia pakankamai ryškiai, todėl būtina turėti ir nuo šių nepriklausomą energijos gamybos būdą. Kadangi Lietuva AEI pagalba gamina labai didelę savo energijos dalį, mūsų valstybei tai ypač svarbu.

Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad vietos pasirinkimo potencialiai MBR statybai klausimas yra labai paprastas, o gal net ir atsakytas. Užsidariusios Ignalinos AE teritorijoje ir aplink ją jau yra išplėtota infrastruktūra, būtina naujos AE statybai. Ne be reikalo būtent toje vietoje buvo nesėkmingai rengiamasi statyti ir Visagino AE. Visgi minėtas, didelis MBR lankstumas skatina vertinti ir kitose Lietuvos vietose esančias teritorijas – būtent tokia išvada pateikta ir nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje.

Nors egzistuoja daugybė skirtingų MBR modelių, jų komercinis pritaikymas iki šiol buvo ganėtinai siauras, tad vietos tokiems objektams paieška ir vertinimas tai ne iki galo išspręsta problema. Tyrėjų grupė iš Kanadoje esančio Reginos universiteto šiuo atžvilgiu žengė svarbų žingsnį – peržvelgę apie 90 mokslinių publikacijų šia tema, išgrynino pagrindinius MBR tinkamos vietos kriterijus ir juos sugrupavo į 4 pagrindines kategorijas: gamtinius, socioekonominius, aplinkos ir saugumo faktorius.

Gamtiniai faktoriai pareikalaus nuoseklios geografinių, geologinių ir meteorologinių duomenų analizės, kuria teks užsiimti geografinių informacinių sistemų specialistams. Nelengvas darbas teks ir aplinkosaugininkams bei sveikatos specialistams, kurie turės įvertinti potencialų tokio objekto poveikį aplinkai, ekosistemoms ir žmogaus sveikatai.

Visai kitokios prieigos reikės nagrinėjant socioekonominius faktorius, kadangi į šią kategoriją, be kitų aspektų, patenka gyventojų nusistatymas branduolinės energetikos atžvilgiu, kurį pamatuoti ar užčiuopti gali būti labai sudėtinga. Tam reikėtų ne tik tyrimų ar apklausų, bet ir atviros diskusijos visuomenėje, kadangi kol kas tokią pastebėti sunku. Pažymėtina, kad jau minėtoje Estijoje, šie žingsniai yra daromi: praėjusiais metais vykusių tyrimų pasėkoje paaiškėjo, kad čia beveik 70 proc. gyventojų pritaria MBR statybai.

Bene sunkiausia, tačiau svarbiausia bus įvertinti saugumo faktorius, mat čia reikės atsižvelgti į dabartinę geopolitinę situaciją ir jos potencialią raidą ateinančiais dešimtmečiais. Dabartinės regioninio saugumo situacijos kontekste kyla rimtų abejonių, ar toks svarbus objektas tikrai turėtų atsirasti pasienyje su Lietuvai priešišku režimu ir jei visgi taip nutiktų, ar galima būtų užtikrinti pakankamą tokio objekto saugumą.

Tačiau visų minėtų darbų reikės imtis tik tokiu atveju, jei bus tvirtai apsispręsta į Lietuvą sugražinti branduolinę energetiką. Kol kas sprendimas dar nėra priimtas, todėl dabar yra klausimų, atsakymų ir diskusijų metas. Diskutuoti ir kalbėtis šiais klausimais yra būtina, kadangi branduolinei energetikai ne visuomet sekasi išsivaduoti nuo ją sekiojančių stigmų ir mitų, tuo tarpu didelė dalis energetikos ekspertų ir mokslininkų sutaria, kad ši energetikos rūšis bus gyvybiškai svarbi atsisakant iškastinio kuro.