„Buvau labai nustebusi“, – teigia bioantropologė Carme Rissech iš Rovira i Virgili universiteto Ispanijoje. – Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokios kaukolės, ypač priklausančios riteriui.“
Spalio 3 d. žurnale „Heritage“ paskelbtame tyrime C. Rissech ir jos kolegos išsamiai aprašė kaulus, rastus Zorita de los Canes pilyje centrinėje Ispanijoje. XIII–XV a. pilyje buvo įsikūręs Kalatravos ordinas – riterių vienuolių grupė.
Archeologams 2014–2019 m. kasinėjant Zorita de los Canes kapines, jie rado dešimtis žmonių skeletų, tarp jų ir vienos moters su trauminiais sužalojimais, rodančiais smurtinius incidentus ir mūšio žaizdas. Tačiau vienas asmuo išsiskyrė dėl savo itin pailgos kaukolės, rašo tyrėjai.
Vyras buvo palaidotas mediniame karste, kuris kasinėjimų metu jau metu buvo beveik visiškai suiręs, o daugelis riterio kaulų per šimtmečius taip pat buvo suirę. Atidžiai ištyrus skeletą paaiškėjo, kad karys mirė būdamas 40–45 metų amžiaus, o raumenų žymės ant jo kaulų rodo, kad jis buvo aktyvus žmogus. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad trys jo kaukolės siūlės buvo suaugusios per anksti, dėl to jo galva buvo deformuota.
Kai gimsta kūdikiai, jų kaukolės kaulai iš esmės yra mažos plokštelės, sujungtos pluoštinėmis jungtimis, vadinamomis siūlėmis. Šis lankstumas leidžia kūdikiui praeiti per gimdymo kanalą ir suteikia kūdikiui erdvės smegenims augti. Dauguma kaukolės siūlių nesusijungia iki žmogus sulaukia 20 metų. Jei viena ar kelios siūlės susijungia per anksti – tai yra būklė, vadinama kraniosinostoze – tai gali sukelti problemų kaukolės ir smegenų augimui. Šiais laikais įmanoma atlikti operaciją, kad būtų sumažintas kraniosinostozės sukeltas spaudimas smegenims, kas gali sukelti smegenų pažeidimus ir mirtį, tačiau viduramžiais tokia medicininė intervencija nebuvo galima.
Tyrėjų duomenimis, kraniosinostoze serga maždaug 1 iš 2500 žmonių visame pasaulyje, o daugelis atvejų yra genetinės mutacijos rezultatas. Viena iš dažniausių genetinių mutacijų, dėl kurios daug kaukolės siūlių susijungia per anksti, sukelia Crouzono sindromą, kuris taip pat gali sukelti toli viena nuo kitos esančias ir išsprogusias akis, mažą žandikaulį ir klausos praradimą. Tačiau dauguma žmonių, sergančių šiuo sindromu, turi normalias kognityvines funkcijas.
Kadangi buvo pažeista tik viduramžių riterio kaukolė, o likusi jo skeleto dalis buvo sveika, mokslininkai mano, kad jis galėjo turėti Crouzono sindromą – retą reiškinį tarp archeologinių skeletų.
„Dauguma užfiksuotų atvejų, ypač viduramžių laikotarpiu, yra susiję su vaikais, – rašo tyrėjai. – Atsižvelgiant į galimas komplikacijas, ypač verta paminėti, kad šis asmuo išgyveno iki suaugusio amžiaus be chirurginės intervencijos.“
Tačiau tyrėjai įspėjo, kad norint įrodyti, jog vyras sirgo Crouzono sindromu, reikia atlikti papildomus genetinius tyrimus.
Vis dėlto šis viduramžių vyras aiškiai išgyveno ir sėkmingai gyveno nepaisant potencialiai gyvybei pavojingos genetinės būklės. Jo kaulai „rodo aktyvaus gyvenimo būdo požymius, kurie galėtų atitikti kario gyvenimo būdą“, rašo tyrėjai, o dūrio pėdsakai galvoje „leidžia manyti, kad jis galėjo žūti mūšyje“.
Parengta pagal „Live Sience“.