Naujoviškos datavimo technikos atskleidė, kad uolų menas, žinomas kaip Peko upės stiliaus tradicija, greičiausiai pirmą kartą atsirado beveik prieš 6000 metų – ir išliko iki laikotarpio maždaug prieš 1400–1000 metų, apimdamas maždaug 175 kartas.
Per šį laikotarpį stilius vaizdų ir tapybos technikų atžvilgiu išliko nepaprastai nuoseklus, kas rodo griežtą taisyklių laikymąsi, skelbiama tyrime, kuris buvo paskelbtas trečiadienį (lapkričio 26 d.) žurnale „Science Advances“. Autoriai mano, kad meno kūriniai perteikia kūrėjų „kosmoviziją“ – bendrą kultūros pasaulėžiūrą ir Visatos sampratą.
„Atvirai sakant, buvome nustebinti, kai sužinojome, kad sienų tapyba buvo kuriama daugiau nei 4000 metų ir kad taisyklėmis reglamentuota tapybos seka išliko per visą tą laikotarpį“, – teigia tyrimo bendraautorė ir antropologijos profesorė Teksaso valstybiniame universitete Carolyn Boyd.
Ji palygino tai su „senovine biblioteka, kurioje yra šimtai knygų, parašytų 175 kartų dailininkų“, pridurdama, kad „jose pasakojamos istorijos yra pasakojamos iki šiol“.
Senovinės sienų piešiniai, rasti ant kalkakmenio uolų visame regione, yra sudėtingi daugiaspalviai piešiniai, vaizduojantys gyvūnų ir žmonių figūras, taip pat paslaptingesnius simbolius. Pasak C. Boyd, menininkai, kurie tai nupiešė, sukūrė vizualinius pasakojimus, susijusius su mitais ir ritualais.
„Daugelis iš daugiau nei 200 sienų piešinių regione yra milžiniški. Kai kurie yra daugiau nei 30 metrų ilgio ir 6 metrų aukščio, ir juose yra šimtai meistriškai nutapytų vaizdų“, – sako antropologė.
Šių piešinių autoriai buvo klajokliai medžiotojai ir rinkėjai, tačiau pasak C. Boyd, konkreti jų tapatybė lieka nežinoma.
„Jie buvo labai gabūs problemų sprendėjai, turėję sudėtingą kosmologiją ir tvirtą ikonografinę sistemą, skirtą tai kosmologijai perteikti“, – sako mokslininkė.
Uolų meno datavimas kelia nemažai iššūkių. Tačiau norėdami datuoti 12 išpieštų vietų Žemutiniame Peko kanjono regione savo tyrime autoriai panaudojo du nepriklausomus radiokarboninius metodus, kurie iki šiol nebuvo naudojami kartu. Tai užtikrino, kad tyrėjai galėtų būti tikri, jog jų datavimo rezultatai yra nuoseklūs, aiškina tyrimo bendraautorė, chemikė ir mokslo direktorė Šumlos archeologinių tyrimų ir švietimo centre Teksase Karen Steelman.
Tyrėjai taip pat analizavo šių vietų piešinių ikonografiją – ir kompoziciją ir nustatė, kad daugeliu atvejų menininkai laikėsi griežtų techninių taisyklių ir nusistovėjusių stilistinių konvencijų, nors šie kūriniai buvo sukurti per 4000 metų laikotarpį. Pavyzdžiui, nustatyta, kad kūrėjai dažniausiai laikėsi tos pačios sekos, kai tepdavo spalvotus dažus – tai buvo praktika, perduodama iš kartos į kartą.
Pasak C. Boyd, šių sudėtingų sienų piešinių nuoseklumas, išlikęs per kelis tūkstantmečius nepaisant didelių aplinkos ir technologinių pokyčių (pavyzdžiui, akmens įrankių ir tekstilės amatų), rodo ilgalaikį kosmovizijos, kuri, tikėtina, buvo labai svarbi medžiotojams ir rinkėjams, išlikimą. Ši sudėtinga kosmovizija apima, be kitų elementų, kūrimo istorijas, cikliško laiko sampratą ir sudėtingas kalendorines sistemas.
Mokslininkai nustatė, kad šios tikėjimo sistemos elementai yra būdingi vėlesnėms Mezoamerikos civilizacijoms – pavyzdžiui, actekams – o taip pat šiuolaikinėms Amerikos indėnų bendruomenėms – pavyzdžiui, Meksikos huicholams.
„Šie piešiniai gali būti seniausi išlikę vaizdiniai to paties pagrindinio kosmologijos modelio, kuris vėliau formavo Mezoamerikos civilizacijas ir šiandien pasireiškia visoje Amerikos indėnų teritorijoje, įrašai, – sakė C. Boyd. – Šiuos piešinius šiandienos čiabuviai laiko gyvais, kvėpuojančiais, jaučiančiais protėvių dievais, kurie vis dar dalyvauja kosmoso kūrime ir palaikymo procesuose.“
Parengta pagal „Live Science“.