Esama daug diskusijų apie tai, kaip atsirado pirmosios didelės žmonių bendruomenės. Kai kurie mokslininkai žemdirbystę laiko civilizacijos pamatu, o kiti – neišvengiamu išradimu, kai tradicinis medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo būdas tapo nebeįmanomas. Tačiau daugelis teigia, kad intensyvesnė žemdirbystė sukūrė perteklių, kurį buvo galima saugoti ir apmokestinti – o tai leido susiformuoti valstybėms.
„Naudodamos tręšimą ir drėkinimą, [ankstyvosios žemdirbystės bendruomenės] galėjo smarkiai padidinti derlių, todėl susidarė perteklius, kuris buvo panaudotas valstybės kūrimui“, – sako Kitas Opie iš Bristolio universiteto Jungtinėje Karalystėje.
Tačiau šių pokyčių chronologija ne visai sutampa. Pirmieji žemės ūkio atsiradimo įrodymai siekia maždaug 9000 metų, ir žemdirbystė buvo išrasta mažiausiai 11 kartų, keturiuose žemynuose. Tačiau didelės bendruomenės atsirado tik maždaug 4000 metų vėliau – pirmiausia Mesopotamijoje, vėliau Egipte, Kinijoje ir Mezoamerikoje.
Norėdami rasti daugiau įrodymų, K. Opie ir Quentinas Atkinsonas iš Oklendo universiteto Naujojoje Zelandijoje dėmesį nukreipė į pasaulio kalbų evoliucijos ir kultūrų tarpusavio ryšių medžius, ir pasinaudojo statistiniais metodais iš filogenetikos – evoliucinių ryšių tyrimo – srities.
Šie mokslininkai naudojo kalbos duomenis kartu su antropologinių duomenų bazių informacija apie šimtus priešindustrinių bendruomenių, kad įvertintų tikimybę, jog tokie įvykiai kaip valstybės atsiradimas, mokesčių įvedimas, rašto atsiradimas, intensyvi žemdirbystė ir javų auginimas atsirado tam tikra seka.
Jie nustatė, kad intensyvi žemdirbystė iš tiesų buvo susijusi su valstybių atsiradimu, tačiau šis ryšys nebuvo tiesioginis. „Atrodė labiau tikėtina, kad intensyvumą sukėlė valstybės, o ne intensyvumas sukėlė valstybių atsiradimą“, – sako K. Opie.
Ankstesnis Austronezijos bendruomenių tyrimas taip pat parodė, kad politinis sudėtingumas greičiausiai paskatino intensyvų žemės ūkį, o ne buvo jo rezultatas. „Logiška, kad turėdama pinigų ir žmonių, valstybė gali pradėti drėkinti žemę“, – sako K. Opie.
Tačiau jis ir Q. Atkinsonas taip pat nustatė, kad valstybės buvo labai mažai tikėtinos bendruomenėse, kuriose dar nebuvo plačiai paplitęs javų – pavyzdžiui, kviečių, miežių, ryžių ir kukurūzų – auginimas, o jos buvo labai tikėtinos visuomenėse, kuriose javai buvo pagrindinė kultūra.
Rezultatai rodo, kad javų auginimas ir apmokestinimas dažnai buvo susiję, o apmokestinimas buvo mažiau tikėtinas bendruomenėse, kuriose javų nebuvo.
K. Opie teigia, kad taip yra todėl, kad grūdai turi didelį apmokestinimo potencialą. Juos lengva įvertinti, nes jie auginami fiksuotuose laukuose, žemės paviršiuje, noksta numatytu laiku ir gali būti ilgai saugomi. „Šakniavaisiai, tokie kaip manijokai ar bulvės, buvo beviltiški apmokestinimo atžvilgiu, – sako jis. – Argumentas yra toks, kad valstybės arba „reketininkai apsaugininkai“ gintų šiuos laukus nuo išorės valstybių mainais už surenkamusmokesčius.“
Kalbant apie raštą, K. Opie ir Q. Atkinsonas nustatė, kad ši praktika buvo labai mažai tikėtina visuomenėse be mokesčių sistemos, bet labai tikėtina tose, kurios ją turėjo. K. Opie teigia, kad raštas buvo išrastas ir pradėtas naudoti siekiant registruoti mokesčius. Visuomenės elitas, kuris surinkdavo mokesčius, sukūrė institucijas ir įstatymus, išlaikydamas atsirandančią hierarchinę socialinę struktūrą.
Rezultatai taip pat rodo, kad susiformavusios valstybės buvo labiau linkusios nutraukti negrūdinių kultūrų auginimą nei valstybės, kurios dar nebuvo susiformavusios. „Aš teigčiau, kad randame tvirtų įrodymų, kad jos iš tikrųjų atsikratė šakniavaisių, gumbavaisių ir vaismedžių, kad visi galimi laukai galėtų būti naudojami grūdams auginti, nes niekas kitas nebuvo tinkamas apmokestinti, – teigia K. Opie. – Žmonės buvo priversti sėti šiuos pasėlius, o tai turėjo neigiamą poveikį mums – ir mano nuomone, tebeturi.“
Nors perėjimas prie grūdų auginimo buvo susijęs su gyventojų skaičiaus augimu neolito laikotarpiu, jis taip pat lėmė bendros sveikatos, ūgio ir dantų sveikatos pablogėjimą.
„Filogenetinių metodų taikymas kultūrinei evoliucijai yra novatoriškas, tačiau jis gali pernelyg supaprastinti sudėtingą žmonijos istoriją“, – teigia Laura Dietrich iš Austrijos archeologijos instituto.
Archeologiniai duomenys rodo, kad pietvakarių Azijoje intensyvi žemdirbystė priešistoriniais laikais baigėsi ilgalaikio valstybės susiformavimu, o Europoje taip nebuvo, sako ji. Jos nuomone, svarbiausias klausimas yra tai, kodėl šie regionai taip smarkiai skiriasi.
Davidas Wengrow iš Londono universiteto koledžo sako, kad „archeologiniu požiūriu jau dešimtmečius yra aišku, kad nebuvo vienintelio „pagrindinio variklio“, lėmusi ankstyvųjų valstybių susiformavimą skirtingose pasaulio dalyse“. Pavyzdžiui, Egipte, sako jis, pirmieji biurokratijos ženklai, atrodo, yra labiau susiję su karališkųjų ritualų logistine organizacija nei su įprastiniais mokesčių poreikiais.
Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Human Behaviour“.
Parengta pagal „New Scientist“.