Naminių kačių (Felis catus) protėviai yra afrikinės laukinės katės (Felis lybica lybica) – o šiandien jos gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
Ankstesni tyrimai rodė, kad naminės katės kilusios iš Levanto ir į Europą galėjo atkeliauti jau 9600 m. pr. m. e.
Claudio Ottoni iš Romos Tor Vergata universiteto Italijoje ir jo kolegos ištyrė 225 senovinių kačių pavyzdžius iš beveik 100 archeologinių vietovių Europoje bei dabartinėje Turkijoje. Iš jų jie gavo 70 senovinių genomų, apimančių daugiau nei 10 tūkstančių metų laikotarpį nuo IX tūkstantmečio pr. m. e. iki XIX a. Jie taip pat gavo 17 genomų iš muziejų pavyzdžių – ir šiuolaikinių laukinių kačių mėginių iš Italijos, Bulgarijos, Maroko ir Tuniso.
Anksčiausias katės, kurią komanda genetiškai identifikavo kaip afrikinę laukinę katę arba naminę katę, buvo pavyzdys iš Sardinijos (Italija), radiokarboniniu metodu datuotas II mūsų eros amžiumi Visos ankstesnės katės Europoje buvo genetiškai europinės laukinės katės (Felis silvestris, dar vadinamos vilpišiais).
Tai rodo, kad naminių kačių išplitimas įvyko daug vėliau, nei buvo manoma anksčiau.
C. Ottoni teigia, kad Viduržemio jūros civilizacijos pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą metu buvo daugiausia atsakingos už afrikinių laukinių kačių, kurios apėmė mažiausiai dvi genetiškai skirtingas populiacijas, išplitimą. Vieną populiaciją tikriausiai sudarė laukinės katės iš šiaurės vakarų Afrikos, kurios buvo įvežtos į Sardiniją ir įkūrė dabartines laukinių kačių populiacijas saloje. Antroji populiacija tapo genetinėmis šiuolaikinių naminių kačių pirmtakėmis.
„Domestikacijos proceso pradžioje katės tikriausiai labai gerai prisitaikė prie žmogaus aplinkos, – sako jis. – Jų ekologinis lankstumas lėmė jų sėkmę. Jos galėjo klestėti su žmonėmis įvairiomis sąlygomis, miestuose ir priemiesčiuose, lydėdamos juos ilgose kelionėse, ir tai lėmė jų evoliucinę sėkmę.“
Antrajame tyrime Shu-Jin Luo iš Pekino universiteto Kinijoje ir jos kolegos ištyrė 22 kačių liekanų rinkinius iš Kinijos, apimančius daugiau nei 5000 metų laikotarpį, ir išanalizavo 130 šiuolaikinių bei senovinių Eurazijos kačių pavyzdžių genomus. Tyrėjai buvo nustebinti – nes nustatė, kad prieš daugiau nei 5000 metų su žmonėmis glaudžiai gyveno ir dar kita kačių rūšis: leopardinė katė (Prionailurus bengalensis): maža laukinė katė, kilusi iš Rytų Azijos.
„Šios katės dažnai lankydavosi žmonių gyvenvietėse, tikriausiai pritrauktos graužikų, bet jos niekada nebuvo tikrai prijaukintos“, – sako Sh-J. Luo.
Tyrimas parodė, kad tikrosios naminės katės į Kiniją atkeliavo daug vėliau, maždaug prieš 1300 metų, Tangų dinastijos laikais. Genominiai įrodymai sieja jas su katėmis iš Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos – o tai rodo, kad jas į Kiniją Šilko keliu atgabeno prekybininkai.
Nepaisant ilgalaikio, daugiau nei 3500 metų trukusio simbiozinio ryšio, leopardinės katės galiausiai niekada nebuvo prijaukintos ir grįžo į savo natūralią aplinką, sako Sh-J. Luo.
„Dažnai sulaukiu klausimų iš visuomenės, ar šias mielas leopardines kates galima laikyti kaip naminius gyvūnėlius, ypač jei jos auginamos nuo kačiukų amžiaus, – sako ji. Mano atsakymas paprastas: nesivarginkite. Mūsų protėviai bandė tai daryti daugiau nei 3000 metų, bet jiems nepavyko.“
Tyrimai publikuoti žurnaluose „Science“ ir „Cell Genomics“. Parengta pagal „New Scientist“.