Komanda pažymėjo, kad kritulių trūkumas nebuvo vienintelė jų išnykimo priežastis. Maždaug prieš 50 000 metų įvykęs ugnikalnio išsiveržimas taip pat galėjo būti svarbus jų išnykimo veiksnys.
Iki šiol „hobitų“ fosilijos buvo rastos tik viename urve, žinomame kaip Liang Bua, Flores saloje Indonezijoje. Nuo tada, kai 2004 m. buvo pirmą kartą viešai pranešta apie H. floresiensis atradimą, mokslininkai bando nustatyti, kaip ši mažaūgė rūšis gyveno ir kodėl ji išnyko.
Dabar straipsnyje, paskelbtame praėjusią savaitę žurnale „Communications Earth & Environment“, mokslininkai pranešė, kad lietaus kiekis saloje prieš 50 000 metų atrodo, smarkiai sumažėjo. Jie taip pat nustatė, kad stegodonų – dabar išnykusios dramblių genties, kuriuos medžiojo hobitai – populiacija taip pat sumažėjo, prieš išnykdama iš Flores salos maždaug prieš 50 000 metų.
Norėdami nustatyti, kaip pasikeitė lietaus kiekis saloje, mokslininkai tyrė stalagmitą iš Liang Luar urvo Flores saloje, esančio netoli Liang Bua. Stalagmitai auga, kai vanduo išgaruoja ir susidaro kalcio karbonatas. Naujas augimas taip pat pasižymi nedideliu kiekiu kitų mineralų – pavyzdžiui, magnio. Stalagmitai neauga taip greitai vandens trūkumo laikotarpiais, o augimas, kai jis vis dėlto vyksta, paprastai turi mažiau kalcio karbonato ir daugiau magnio. Tai reiškia, kad matuodami magnio ir kalcio karbonato santykį, mokslininkai gali nustatyti, kada kritulių kiekis sumažėjo ar padidėjo – ir kiek.
Mokslininkai nustatė, kad vidutinis metinis kritulių kiekis prieš 76 000 metų sumažėjo nuo 1560 milimetrų – iki 990 mm prieš 61 000 metų. Saloje ir toliau buvo toks sumažėjęs kritulių kiekis – iki daugmaž prieš 50 000 metų. Tuo metu netoliese esančiame vulkane įvyko išsiveržimas, ir salą padengė išsviestų uolienų sluoksnis.
Kai komanda ištyrė stegodonų dantų liekanas, jie nustatė, kad šių gyvūnų skaičius prieš 61 000–50 000 metų saloje sumažėjo, o po ugnikalnio išsiveržimo jie visiškai išnyko. Mokslininkai mano, kad lietaus kiekio sumažėjimas lėmė stegodonų populiacijos mažėjimą – o tai apsunkino „hobitų“ gyvenimą, nes šie mažieji drambliai sudarė didžiąją dalį jų mitybos.
Mažėjant kritulių kiekiui, stegodonų populiacijos galėjo migruoti į salos pakrantes – o „hobitai“ sekė paskui juos.
„Įtariame, kad jei stegodonų populiacija mažėjo dėl sumažėjusio upių srauto, jie galėjo migruoti į vietas, kur vandens šaltiniai buvo pastovesni, – teigia Dublino universiteto koledžo hidrologijos, paleoklimato ir paleoaplinkos mokslinis tyrėjas bei straipsnio bendraautorius Nickas Scroxtonas. – Taigi, logiška, kad „hobitai“ juos sekė.“
Gali būti, kad persikėlimas į pakrantę „hobitams“ suteikė galimybę susipažinti su Homo sapiens grupėmis, kurios plėtėsi visame regione. Šis susitikimas galėjo sukelti konkurenciją dėl išteklių – ir netgi konfliktus tarp grupių, spėja N. Scroxtonas. Be to, prieš maždaug 50 000 metų įvykęs ugnikalnio išsiveržimas „hobitams“ padėtį dar labiau pablogino.
„Tai atrodo labai įspūdingas tyrimas“, – teigia Australijos Griffitho universiteto paleontologas Julienas Luoysas, kuris yra atlikęs išsamius hominidų tyrimus, bet naujajame tyrime nedalyvavo. Mokslininkas pažymėjo, kad kritulių sumažėjimas gali turėti didelį poveikį tokiam mažam salos kaip Flores.
„Saloje yra ribotas plotas, todėl joje gali būti tik tam tikros rūšies aplinkos, – teigia J. Luoysas. – Kai klimatas tampa sausesnis, gyvūnai negali tiesiog išsikraustyti iš salos, o bet kokios potencialios prieglobsčio vietos, kurias jie galėtų naudoti, greitai išnyksta arba tampa labai perpildytomis.“
Australijos nacionalinio universiteto Archeologijos ir antropologijos fakulteto garbės lektorė Debbie Argue, kuri šiame tyrime taip pat nedalyvavo, taip pat gyrė šį mokslinį darbą. „Šis straipsnis suteikia mums puikų įžvalgą į kintančią klimato aplinką regione ir yra labai sveikintinas indėlis į žinias apie praeities sąlygas Flores saloje“, – sako ji.
Parengta pagal „Live Science“.