Atsakymas yra sudėtingesnis, nei gali atrodyti. Pasak kačių genetikos specialistės iš Misūrio universiteto (JAV) Veterinarijos medicinos koledžo Leslie A. Lyons, dauguma kačių veislių išsivystė per pastaruosius 140 metų dėl žmogaus atrankos, pagal konkrečius fizinius požymius.
Tačiau keletas veislių yra žinomos kaip „natūralios“ kačių veislės – nes jos kilusios iš kačių populiacijos, kuri per tūkstančius metų išsivystė dėl natūralios aplinkos veiksnių. Šios natūralios kačių veislės apima kai kurias iš šiandien labiausiai mėgstamų veislių – pavyzdžiui, meinkūnus, sibiro kates, rusų mėlynąsias, norvegų miškines kates, turkų van kates ir Egipto Mau.
Pasak kačių genetikos entuziastės ir kačių tinklalapio „MessyBeast“ įkūrėjos Sarah Hartwell, natūralių veislių protėviai susiformavo tomis pačiomis sąlygomis kaip ir laukinės rūšys.
Galėjo pasijusti lyg tikrame SPA: per procedūrą katės nė nekrustelėjo
„Natūralios veislės gali būti laikomos žingsniu link rūšių susidarymo“, – teigia ji. Daugeliu atvejų rūšys susiformuoja dėl prisitaikymo prie aplinkos. Vakarų Rusijoje šaltos ir snieguotos sąlygos buvo palankios storaplaukėms, stambaus sudėjimo katėms, kurios tapo Sibiro miško kačių veislės pagrindu. Pietryčių Azijoje ir Indijos vandenyno pakrantės zonose šiltos ir drėgnos sąlygos buvo palankios trumpaplaukėms, lieknoms, didžiaakėms katėms, kurios tapo Abisinijos kačių veislės pagrindu.
Kai kuriais atvejais natūralios veislės atsiranda dėl geografinės izoliacijos. Šis reiškinys, žinomas kaip įkūrėjo efektas, atsiranda, kai gyvūnų išlikimui nepalankus genas plinta dėl to, kad populiacija turi mažą, izoliuotą genofondą. Meno saloje (savarankiška JK priklausanti teritorija Airijos jūroje) dėl kraujomaišiškų santykių išplito mutacija, dėl kurios atsirado trumpa uodega – ir taip atsirado manksų kačių protėviai. Deja, dėl šios uodegos mutacijos manksų katės gali kentėti nuo stuburo defektų.
Nors natūralių veislių protėviai evoliucionavo natūraliomis sąlygomis, iš šių veislių kilusios šiuolaikinės katės jau nėra tokios „natūralios“.
„Visos veislės, nepriklausomai nuo rūšies, yra paveiktos žmogaus“, – sako L. A. Lyons. Remiantis jos ir kolegų straipsniu žurnale „Animal Genetics“, selektyvus kačių veisimas per pastarąjį šimtmetį išaugo eksponentiškai, o tai savo ruožtu pašalino aplinkos veiksnius, kurie formavo natūralias veisles.
Susiję straipsniai
Pavyzdžiui, manksų kačių veislė greičiausiai būtų išnykusi natūraliai dėl genetinės įvairovės trūkumo ir trumpauodegės mutacijos žalingo poveikio. Šiandien ši veislė vis dar plačiai paplitusi dėl tyčinio žmonių veisimo. Tačiau yra ir tokių, kurie bando ją išnaikinti.
„Idėja yra išvesti šią veislę iš apyvartos arba rasti būdą, kaip padaryti ją sveikesnę“, – pasakoja L. A. Lyons. – Galbūt mes [sieksime] sukurti uodegą turinčią manksų katės veislę.“
Kai kurios iš kadaise natūralių veislių kilusios katės yra labiau susijusios su savo šaknimis nei kitos. Pavyzdžiui, šiuolaikinės Sibiro katės yra genetiškai ir fiziškai panašios į savo protėvius, nes veisėjai reguliariai į veisimo programas įtraukia naujas kates, rastas kaip benames arba kaip naminius gyvūnus veislės gimtinėje.
Kitos veislės buvo genetiškai ir fiziškai pakeistos, palyginti su jų pirminiu išvaizda. Pavyzdžiui, rusų mėlynosios katės buvo kryžminamos su Siamo katėmis, siekiant išvengti veislės išnykimo po Antrojo pasaulinio karo – ir nuo tada veisėjai jas suskirstė į konkrečius „tipus“, kurie atrodo kitaip nei pirminės katės.
Taigi, taip – „natūralios“ kačių veislės egzistuoja, bet jos nėra visiškai natūralios. Bruožai, būdingi iš veisėjo įsigytam meinkūnui – pavyzdžiui, didelis dydis, kvadratinis žandikaulis ir dažnai šešis ar daugiau pirštų turinčios pėdos – gali priminti meinkūnus, atrastus dar XIX a., bet jie buvo išsaugoti – o kai kuriais atvejais netgi „pagerinti“ – dirbtinės atrankos būdu.
„Viskas priklauso nuo populiarumo ir žmonių pageidavimų“, – sako L. A. Lyons. – Viena kačių linija gali tapti labai populiaria ir pakeisti veislės išvaizdą, o tada, priklausomai nuo kitos naujos mados, ji gali pasukti kita kryptimi.“
Parengta pagal „Live Science“.