Manoma, kad paskutinis bendras šiuolaikinių žmonių, neandertaliečių ir denisoviečių protėvis gyveno maždaug prieš 765 000–550 000 metų. Tačiau tiksli jo gyvenimo vieta ir laikas lieka dviem didžiausiais žmogaus evoliucijos klausimais.
Naujai aprašytosios fosilijos gali būti ne paskutinis bendras trijų žmogaus rūšių protėvis, teigia Jean-Jacques Hublinas iš Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto Leipcige, Vokietijoje, tačiau jos tikrai yra arti taško, kuriame senovės žmogaus giminės išsiskyrė.
J-J. Hublinas ir jo kolegos ištyrė keletą fosilijų, rastų urve Grotte à Hominidés, esančiame Maroko Kasablankos pakraštyje – tarp jų buvo du suaugusiųjų žandikauliai, vaiko žandikaulis ir keletas slankstelių. Vienas iš suaugusiųjų žandikaulių buvo aprašytas ankstesniame 1969 m. tyrime, tačiau kiti buvo aprašyti pirmą kartą.
Susiję straipsniai
Sukietėję krūminiai dantys yra panašūs į ankstyvųjų Homo sapiens ir neandertaliečių dantis, tačiau žandikaulio forma primena senesnius Afrikos žmones – pavyzdžiui, Homo erectus.
Mokslininkams pasisekė, kad Maroko homininai gyveno maždaug tuo pačiu metu, kai įvyko Žemės magnetinio lauko pokytis, kuris užfiksuotas geologiniame sluoksnyje, kuriame buvo rastos fosilijos – todėl jas galima datuoti maždaug 773 000 metų.
J-J. Hublinas sako, kad šie atradimai užpildo „didžiulę spragą“ Afrikos homininų istorijoje tarp 1 milijono ir 600 000 metų. Paleogenetiniai tyrimai rodo, kad būtent tuo metu neandertaliečių ir denisoviečių protėviai atsiskyrė nuo linijos, kuri vedė prie H. sapiens. Neandertaliečiai toliau dominavo Europoje šimtus tūkstančių metų. Denisoviečiai nukeliavo iki Rytų Azijos, o H. sapiens, manoma, toliau evoliucionavo Afrikoje.
Naujai aprašytos fosilijos yra beveik tokios pat senos kaip Ispanijos homininų populiacija, vadinama Homo antecessor, kuri anksčiau buvo laikoma galimu bendru H. sapiens ir neandertaliečių protėviu.
Tiek H. antecessor, tiek Maroko homininai pasižymi „palyginamu primityvių ir išvestinių bruožų mozaika“, teigia J-J. Hublinas – o tai reiškia, kad tarp Gibraltaro sąsiaurio abiejose pusėse gyvenusių populiacijų galėjo būti ryšiai ir genetiniai mainai. Tačiau tarp abiejų regionų fosilijų yra ir akivaizdžių skirtumų – Ispanijos fosilijos labiau primena neandertaliečius.
„Paskutinis bendras šių giminių protėvis tuo metu greičiausiai gyveno abiejose Viduržemio jūros pusėse ir jau buvo pradėjęs skirtis, – pasakoja sako J-J. Hublinas. – Tai patvirtina giluminį afrikietišką Homo sapiens protėvį ir paneigia kai kurių autorių siūlomus eurazietiškos kilmės scenarijus.“
Julienas LouyLouys iš Griffitho universiteto Brisbane, Australijoje, sako, kad jį stebina fizinių savybių skirtumai tarp ankstyvojo pleistoceno homininų, kurie yra artimai susiję su mūsų rūšimi arba yra jos protėviai.
„Svarbus dalykas yra tai, kad šie skirtumai, atrodo, atsirado prieš Homo antecessor atvykstant į Ispaniją – o tai reiškia, kad ši rūšis buvo viena iš kelių, kurios galėjo atsirasti Šiaurės Afrikoje, bet vėliau kažkaip įveikė sąsiaurį“, – sako Louys.
Londono gamtos istorijos muziejaus mokslininkas Chrisas Stringeris teigia, kad praėjusiais metais paskelbtas tyrimas apie kinų homininų fosilijas, prie kurio jis prisidėjo, rodo, kad paskutinis bendras H. sapiens, neandertaliečių ir denisoviečių protėvis galėjo gyventi daugiau nei prieš milijoną metų.
„Nebuvo aišku, kuriame žemyne gyveno tas bendras protėvis, – teigia Ch. Stringeris. – Tačiau net jei paskutinis bendras protėvis gyveno už Afrikos ribų, mūsų analizė rodo, kad vėlesnė Homo sapiens evoliucija vis tiek vyko Afrikoje, taigi tokiu atveju turėjo būti ankstyva migracija į Afriką, kad ta evoliucija galėtų tęstis.“
Naujai ištirtos Maroko fosilijos gali netgi būti ankstyvųjų sapiens protėvių Afrikoje pavyzdžiai, sako jis – tačiau nėra pakankamai skeleto dalių, kad būtų galima priskirti jas kokiai nors rūšiai.
Jis nori palyginti naujai aprašytąsias fosilijas su tomis, kurias jau yra ištyręs – kad nustatytų, kur jos galėtų būti priskirtos.
Tyrimas publikuotas žurnale „Nature“.
Parengta pagal „New Scientist“.