Pastarieji dveji metai įrodė, kad Rusijos naudojami kamikadzės tipo bepiločiai orlaiviai (dronai) tapo vienu svarbiausių agresijos instrumentų. „Shahed“, „Geran“ bei jų modifikacijos masiškai pasitelkiamos siekiant išsekinti Ukrainos oro gynybą ir paralyžiuoti kritinę infrastruktūrą. Remiantis 2024–2025 m. statistika, galima matyti aiškias tendencijas, kurios leidžia sudaryti tikimybinę 2026 m. prognozę.
Kiekybė prieš kokybę: „Shahed“ fenomenas
„Shahed“ tipo dronai yra palyginti paprastos, pigios ir vienkartinės platformos, skirtos sunaikinti save kartu su taikiniu. Nors Rusijoje jie dažniausiai žinomi „Geran“ pavadinimu, iš esmės tai yra tos pačios iranietiškos kilmės platformos bei jų vietinės modifikacijos. Šie aparatai nėra technologiškai pažangūs, tačiau jų jėga slypi masiškume.
Dėl žemos savikainos Rusija juos leidžia bangomis, priversdama Ukrainą naudoti brangias oro gynybos raketas prieš pigius taikinius. Net jei numušama didžioji dalis aparatų, likę keli prasiveržę bepiločiaipadaro realią žalą civiliniams objektams, sukeldami nuolatinį psichologinį spaudimą visuomenei.
2024 ir 2025 m. pasižymėjo nuolat augančiu kamikadzės tipo dronų naudojimu. Mėnesiniai „Shahed“, „Geran“ ir panašių bepiločių paleidimų skaičiai svyravo nuo kelių tūkstančių iki daugiau nei šešių tūkstančių per mėnesį. Akivaizdu, kad dronai tapo ne pavienėmis atakomis, o nuolatine spaudimo priemone, naudojama beveik kasdien.
Didelę dalį šių dronų Ukrainos oro gynyba sunaikina. Oficialūs Ukrainos šaltiniai dažnai skelbia 70–85 proc. siekiančius sunaikinimo rodiklius, tačiau šie skaičiai nėra pastovūs. Jie priklauso nuo oro gynybos priemonių prieinamumo, oro sąlygų, atakų masto ir taktikos. Kuo didesnė ataka, tuo sunkiau išlaikyti aukštą numušimo procentą.
Svarbu suprasti, kad net aukštas sunaikinimo procentas nebūtinai reiškia visišką saugumą. Jei paleidžiami keli tūkstančiai bepiločių per mėnesį, net ir 20–30 proc. prasiveržusių aparatų sudaro šimtus smūgių. Tai leidžia daryti žalą energetikos objektams, sandėliams, gyvenamiesiems rajonams ir sukelia nuolatinį pavojų civiliams.
Dar viena aiški tendencija – sezoniškumas. Šaltuoju metų laiku dronų atakos dažnėja, ypač prieš energetikos infrastruktūrą. Žiemą bepiločiai tampa pigiomis, bet labai efektyviomis priemonėmis didinti spaudimą ne tik kariniu, bet ir socialiniu lygmeniu. Šis modelis kartojosi tiek 2024 m., tiek 2025 m.
Karo įrankis, o ne taktinė priemonė
2024 m. ir 2025 m. Rusijos naudojamų kamikadzės tipo dronų skaičius nuosekliai augo. Tai aiškiai matyti pirmajame grafike, kuriame pavaizduotas mėnesinis paleistų „Shahed“, „Geran“ ir panašių bepiločių kiekis. Grafikas rodo ne tik augimą, bet ir bangavimą, ypač 2025 m. – ramybės periodus keičia staigūs šuoliai, kai per trumpą laiką paleidžiami tūkstančiai BO. Tai leidžia daryti išvadą, kad atakos planuojamos ciklais, o ne atsitiktinai.
Antrajame grafike pateiktas sunaikintų dronų skaičius atskleidžia Ukrainos oro gynybos efektyvumą. Absoliučiais skaičiais numušamų beipolčių kiekis taip pat auga, tačiau tai nereiškia, kad grėsmė mažėja. Priešingai – kuo daugiau dronų paleidžiama, tuo daugiau jų reikia numušti kasdien, o tai reiškia didesnį spaudimą gynybos sistemoms, personalui ir resursams.
Trečiasis grafikas, rodantis sunaikinimo procentą, yra bene svarbiausias kontekstui suprasti. Jis aiškiai parodo, kad nors dažnai skelbiami maždaug 86 proc. numušimo rodikliai, jie nėra pastovūs. Didelių, masinių atakų metu šis procentas krenta, nes oro gynyba fiziškai nepajėgia vienu metu sunaikinti visų taikinių. Tai ypač ryšku tais mėnesiais, kai paleidimų skaičius pasiekia piką.
Svarbiausia išvada, kurią leidžia padaryti visi trys grafikai kartu, yra paprasta: net ir labai efektyvi oro gynyba negali užtikrinti visiško saugumo, kai puolimas grindžiamas kiekiu. Būtent tai paaiškina, kodėl dronai tapo ilgalaikio išsekimo karo įrankiu, o ne vienkartine taktine priemone.
Kas laukia Ukrainos šiais metais?
Siekiant numatyti 2026 m. Rusijos dronai panaudojimo Ukrainoje intensyvumą, buvo pasitelkti du metodai: deterministinis (remiantis vidurkiais ir sezoniškumu) ir Markovo grandinės modelis (įvertinantis tikimybinį būsenų pasikeitimą).
Šios dvi prognozės grafikuose atrodo skirtingai ir atspindi nevienodą požiūrį į ateitį. Abiejų metodų rezultatai rodomi tame pačiame ketvirtame grafike, todėl skirtumai tarp jų matomi iš karto.
Prognozuojant Markovo grandinės metodu, buvo išskirtos trys būsenos ir dronų intervalai šiose būsenose. Būsena M (maža) – iki 4 tūkst. bepiločių per mėnesį, būsena V (vidutinė) – tarp 4 tūkst. ir 6 tūkst. dronų per mėnesį, būsena D (didelė) – virš 6 tūkst. bepiločių per mėnesį. Po to, remiantis 2024 ir 2025 m. įsiveržusių į Ukrainą dronų skaičiumi, buvo sudaryta perėjimo tikimybių matrica, o remiantis rezultatais, buvo įvertintas galimas dronų skaičius, atakuojančių Ukrainą 2026 m.
Modelio rezultatai rodo, kad tikimybė 2026 m. išlikti D (didelio intensyvumo) būsenoje siekia net 50–70 proc. Vidutinės tikimybės konvertuojamos į apytikslį paleidimų skaičių, pritaikant intervalų vidurkius: M = 3,5 tūkst., V = 5 tūkst. ir D = 7,5 tūkst.
Ketvirtame grafike pateikiami Markovo grandinės prognozuojami rezultatai pagal vidutinio blogumo scenarijų.
Deterministinė prognozė remiasi pastebėtomis tendencijomis ir rodo, kaip bepiločių naudojimas galėtų kisti metų eigoje, jei būtų išlaikytas dabartinis ritmas ir sezoniškumas. Grafike tai pasireiškia ne kaip nuolat kylanti linija, o kaip banga: metų pradžioje skaičiai didėja, vasarą pasiekia piką, o metų pabaigoje vėl šiek tiek mažėja.
Atakos nesiliaus
Markovo grandinės prognozė pateikia kitokį vaizdą. Vietoje aiškių mėnesinių kilimų ar kritimų grafike matomas gana stabilus tikimybinis laukas, rodantis, kad didžiąją 2026 m. dalį dronų naudojimas išlieka „didelio intensyvumo“ zonoje. Šis metodas mažiau akcentuoja sezoninius svyravimus, tačiau pateikia grėsmingesnį vaizdą: tikimybę, kad Rusija sugebės palaikyti aukštą bepiločių naudojimo lygį nepriklausomai nuo atskirų mėnesių.
Svarbu pabrėžti, kad šie du modeliai vienas kitam neprieštarauja. Deterministinė prognozė padeda suprasti, kaip gali keistis skaičiai metų eigoje, o Markovo grandinė atsako į kitą klausimą – kiek tikėtina, kad bendras intensyvumas išliks aukštas. Todėl Markovo vidutinis scenarijus atrodo „lygesnis“, o deterministinis – labiau banguotas.
Abiejų prognozių grafikai veda prie tos pačios išvados: 2026 m. dronų karas greičiausiai nebus lūžio taškas, o veikiau tęstinumas. Skirtumas tas, kad deterministinis modelis parodo „vidutinį scenarijų“, o Markovo grandinė leidžia suprasti, kodėl net ir palankiomis sąlygomis rizika išlieka nuolat aukšta. Kartu šie grafikai suteikia realistiškesnį vaizdą nei bet kuri atskira prognozė.
Blogiausias scenarijus: ką reikštų masiniai paleidimai?
Blogiausias 2026 m. scenarijus remiasi prielaida, kad Rusija sugebės palaikyti ar net padidinti masinių kamikadzių dronų atakų tempą, o Ukrainos oro gynybos efektyvumas susidurs su ribojimais. Prognozių grafike šis scenarijus atsispindi kaip viršutinė riba, kai per mėnesį paleidžiama 7 tūkst. ar daugiau dronų. Tai yra logiška dabartinių tendencijų tąsa.
Tokiu atveju net ir gana aukšti numušimo rodikliai neapsaugotų nuo nuolatinių prasiveržimų. Jei sunaikinama 50–60 proc. dronų, likusi dalis reikštų šimtus sėkmingų smūgių kiekvieną mėnesį. Tai ypač pavojinga kritinei infrastruktūrai, kurią tenka nuolat taisyti ir saugoti, o ne tik vieną kartą apginti.
Masiniai paleidimai taip pat reiškia nuolatinį spaudimą oro gynybos sistemoms. Brangios raketos naudojamos prieš palyginti pigius taikinius, o tai ilgainiui tampa išsekimo kova. Net moderni oro gynyba susiduria su dilema: ką ginti pirmiausia, kai taikinių skaičius viršija realias galimybes juos visus sunaikinti.
Svarbu pabrėžti, kad šis blogiausias scenarijus nereiškia nei pralaimėjimo, nei neišvengiamo lūžio. Jis veikiau parodo, kokia kryptimi gali vystytis dronų karas, jei nebus kompensuojami išteklių, technologijų ir taktikos trūkumai. Šis scenarijus padeda suprasti, kodėl vien tik procentinis numušimų rodiklis nėra pakankamas rodiklis vertinant realią grėsmę.
Ką verta suprasti apie dronų karą
2024–2025 m. statistika aiškiai parodo, kad kamikadzės tipo dronai tapo ne laikinu sprendimu, o nuolatine Rusijos karo strategijos dalimi. Jų naudojimas grindžiamas ne technologiniu pranašumu, o kiekiu ir pastoviu spaudimu. Net aukšti numušimo procentai neužtikrina visiško saugumo, kai paleidimų skaičius siekia tūkstančius per mėnesį.
2026 m. prognozės veda prie tos pačios bendros išvados: dronų karo intensyvumas greičiausiai išliks aukštas. Skirtumas tarp metodų slypi ne skaičiuose, o požiūryje – vienas rodo vidutinį scenarijų, kitas leidžia suprasti nuolatinės rizikos tikimybę. Kartu jie suteikia realistiškesnį vaizdą nei pavienės antraštės ar pavieniai skaičiai.
Svarbiausia pamoka yra paprasta: dronų karas yra išsekimo karas. Jame svarbu ne tik tai, kiek dronųnumušta, bet kiek jų paleista, kada ir kokiu mastu. Kol šis balansas išlieka Rusijos naudai kiekybine prasme, dronai ir toliau bus vienu iš pagrindinių spaudimo instrumentų kare prieš Ukrainą.
Sudarant 2024 ir 2025 m. paleistų į Ukrainą dronų skaičiaus grafikus, naudotasi informacija, pateikta statista.com, Institute for Science and International Security (ISIS), Ukrainos karinių oro pajėgų, Center for Strategic and International Studies (CSIS), Institute for the Study of War (ISW), Ukrainos Vyriausybės oficialiu puslapiu UNITED24, JK Parlamento biblioteka (House of Commons Library), JAV Gynybos žvalgybos agentūros (DIA), JAV Valstybės departamento ir Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuro (ODNI) šaltiniuose.
Tekso autorius yra Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto docentas, aviacijos inžinerijos ekspertas, atsargos plk. ltn. dr. Saulius Japertas.