Metalo ieškiklio savininkas šiuos lobius 2021 m. aptiko netoli Melsonby kaimo Jorkšyre - ir pranešė apie tai archeologams. Kasinėjimų metu buvo atrasti du atskiri lobiai, kuriuose iš viso buvo daugiau nei 950 artefaktų, įskaitant geležines „padangas“ mediniams ratams, katilą, puošnų vyno maišymo dubenį ir ceremoninius ietigalius.
Abu lobiai kartu sudaro vieną didžiausių geležies amžiaus lobių, kada nors rastų Britanijoje. Dabar naujas tyrimas, paskelbtas kovo 17 d. žurnale „Antiquity“, rodo, kad lobiai galėjo būti panaudoti Geležies amžiaus valdovo laidotuvėse - o vėliau sąmoningai sudeginti, sugadinti ir palaidoti.
„Aišku, kad Melsonby nebuvo kapavietė, nes neturime jokių kūno įrodymų“, – teigia tyrimo bendraautorius, Jungtinės Karalystės Daremo universiteto archeologas Tomas Moore’as. - Taigi mūsų klausimas yra – kodėl šie daiktai buvo užkasti?“
Susiję straipsniai
T. Moore'as ir jo kolegos mano, kad Melsonby lobio dydis ir didelis brangių artefaktų skaičius rodo, jog jie buvo dalis elito laidotuvių, surengtų brigantų – galingos geležies amžiaus britų genties, daugiausia kilusios iš keltų.
Brigantams priklauso netoliese esanti Stenviko karališkoji valda, esanti už kelių šimtų metrų nuo vietos, kurioje buvo rasti lobiai. Tuo metu Stenvikas buvo įtvirtintas kaimas, kurį romėnai vadino „oppidum“. Paprastai keltų tautos juos statydavo ant kalvų viršūnių ar kitose gynybinėse vietose.
Sudeginti artefaktai
T. Moore'as teigia, kad daiktų deginimas ar naikinimas buvo pagrindinė daugelio priešistorinių laidotuvių praktika.
„Didelė dalis medžiagos… buvo sudeginta aukštoje temperatūroje – pakankamai, kad ištirptų vario lydinys ir sidabras, – pasakoja jis. - Tuo metu kremavimas tapo populiariu elito laidotuvių ritualu kai kuriose Britanijos dalyse.“ Netoliese nebuvo rasta jokių laidojimo požymių, tačiau palaikai galėjo būti palaidotos kitur.
Durhamo universiteto nuotr.
Tačiau tikroji lobio palaidojimo priežastis gali likti nežinoma. „Yra keletas galimų to įvykio versijų, – aiškina archeologas, – bet svarbaus vadovo laidotuvės atrodo viena iš labiausiai tikėtinų.“
Mokslininkai, naudodami radiokarboninį datavimą, nustatė, kad artefaktai yra I a. pr. m. e. kilmės, o jų stilius ir papuošimai, įskaitant Viduržemio jūros koralus, rodo, kad Stenviko elitas turėjo ryšių su Europos žemynu.
Brigantai buvo romėnų sąjungininkai - po to, kai šie nuo 43 mūsų eros metų užkariavo didžiąją dalį Britanijos. Vėlesni nei 69 m. romėnų šaltiniai teigia, kad brigantams tuomet vadovavo karalienė vardu Kartimandua – „valdovė klientė“ ir sąjungininkė.
Tačiau mokslininkai mano, kad šie lobiai yra keliomis kartų senesni ir galėjo būti panaudoti vienos iš Kartimanduos karališkųjų protėvių laidotuvėse. (Atrodo, kad brigantų karališkoji valdžia buvo perduodama iš motinos dukrai, todėl tikėtina, kad kai kurios Kartimanduos pramotės taip pat buvo karalienės.)
Keturračiai vežimai
Svarbus atradimas buvo tai, kad Melsonby lobiuose buvo rasta keletas keistų, U formos geležinių laikiklių, kurie buvo rasti kontinentinėje Europoje - bet ne Britanijoje. Tyrimo autoriai teigia, kad šie laikikliai dabar identifikuoti kaip keturračių vežimų dalys, kurias geležies amžiaus britai naudojo kartu su savo dviračiais kovos vežimais. Tai rodo, kad britai turėjo ryšių su kitomis keltų grupėmis Europos žemyne.
„Tai, kad turime elementų, kuriuos galima priskirti tik tokioms transporto priemonėms, yra pirmasis atvejis Britanijoje, – sako T. Moore’as. - Kodėl jų niekada anksčiau neradome, lieka paslaptis.“
Durhamo universiteto nuotr.
Mančesterio universiteto archeologė Melanie Giles, kuri nedalyvavo Melsonby tyrime, bet Velse vykdo maždaug to paties laikotarpio vežimo palaidojimo vietos kasinėjimus, sakė, kad Velse rastas vežimas ir Melsonby lobiuose rasti artefaktai turi keletą bendrų bruožų. Pirma, juos vienija tas pats keltų meno stilius, teigia M. Giles.
Abiem atvejais keltų motyvai, atrodo, buvo pabrėžtiniai - o tai, kaip spėja M. Giles, galėjo būti keltų pasipriešinimo romėnų ekspansijai Europos žemyne ženklas. „Kai kurie mano, kad tai yra savotiškas pasipriešinimas romėnams, – sako ji. - Tai žmonės, švenčiantys savo keltišką meną ir šiek tiek drąsiau jį demonstruojantys.“
Parengta pagal „Live Science“.