1948 m. senoviniame ežero dugne Lėringene buvo rasti 125 000 metų senumo tiesiailčio dramblio (Palaeoloxodon antiquus) kaulai. Dramblio kaulai iš šio laikotarpio nėra itin reti, tačiau tarp šio dramblio šonkaulių buvo įstrigusi 2,3 metro ilgio ietis.
Ši kukmedinė ietis tuo metu buvo seniausia kada nors rasta nesugadinta ietis. (Anksčiau Jungtinėje Karalystėje, Klaktone prie jūros, buvo rasta ankstesnio laikotarpio ieties dalis.) Lėringeno ietis iki šiol yra vienintelė, rasta įstrigusi išnykusios gyvūnų rūšies skelete. Kiek žinoma, tuo metu neandertaliečiai buvo vieninteliai žmonės Europoje, todėl ietis atrodė kaip paradigmą keičiantys įrodymas, parodantis, kad neandertaliečiai buvo stambių žvėrių medžiotojai, o ne maitėdos. Tai turėjo tapti pasaulinio garso radiniu.
Tačiau buvo problemų. Kasinėjimus atliko Alexanderis Rosenbrockas – vietos mokyklos direktorius ir mėgėjas archeologas, kuris taip pat vadovavo muziejui netoliese esančiame Verdene. Kasybos darbų metu apie pusė jų buvo pašalinta dar iki tol, kai A. Rosenbrockas su dukra ir keliais savanoriais spėjo atvykti į radimvietę.
Susiję straipsniai
Kai jis atvyko, kai kurie kaulai jau buvo pavogti, o A. Rosenbrockas neturėjo fotoaparato. Jam nepavyko nupiešti to, ką rado ežero nuosėdose, įskaitant kaulų ir ieties tarpusavio padėtį. Vėliau dėl radinių vyko septynerius metus trukusi teisinė kova. A. Rosenbrockas iškovojo teisę juos laikyti Verdene – o tai, galima sakyti, prisidėjo prie to, kad vėliau jie buvo pamiršti. Mokytojas mirė šeštajame dešimtmetyje, nespėjęs paskelbti savo atradimų.
Per kitus 75 metus abejonės dėl Lėringeno radinių augo. Ar ietis ir kaulai buvo rasti kartu tik atsitiktinai? Tyrėjai du kartus susipažino su radiniais, tačiau manė, kad dramblio kaulai jau buvo ištirti ir nustatyta, kad ant jų nėra jokių skerdimo žymių.
Bet persikelkime į 2025-uosius, kai Šioningeno kaulų ekspertas Ivo Verheijenas pradėjo nagrinėti radinius iš Lėringeno.
„Man buvo pasakyta, kad ten bus tik pora dėžių, – pasakoja I. Verheijenas. – Bet kai atvykome į muziejų jų pasiimti, jos buvo palėpėje, tiesiai po stogu… ir jų ten buvo pilnas sunkvežimio kėbulas“.
Šioningeno centras, kuriame dirba I. Verheijenas, stovi 300 metrų nuo archeologinių kasinėjimų vietos, kurioje kasinėjimai vyksta nuo devyniasdešimtųjų vidurio. Garsiausias radinys – 10 iečių, kurių amžius siekia apie 300 000 metų – rastas čia, buvusio karjero pakraštyje. Šios ietys, kartu su Klaktono ietimi ir Lėringeno ietimi, yra vienintelės aiškiai identifikuotos paleolito laikotarpio ietys – laikotarpio, kuris truko nuo 3,3 milijono metų iki 12 000 metų.
2017 m. Šioningeno komanda kasinėjimų vietoje aptiko visą dramblio skeletą, todėl I. Verheijenas jau turėjo nemažai patirties dirbdamas su senovinių dramblių kaulais – kol dėmesį nukreipė į Lėringeną.
I. Verheijenas nuima seną muilo dėžę nuo spintos viršaus. Joje yra keletas gėlo vandens kriauklių iš Lėringeno kasinėjimų ir radinio etiketė. Jis apverčia etiketę, kad parodytų „New Scientist“ žurnalistei, jog tai iš tiesų yra 50 milijonų markių banknotas, išleistas po Pirmojo pasaulinio karo, kai vyravo nevaldoma infliacija. „Jie visada buvo spausdinami tik vienpusiai, – sako jis. – Taigi, puikiai tinka radinių etiketėms.“
Šis projektas I. Verheijenui ir jo kolegoms buvo tarsi neišspręstos bylos detektyvinė istorija. Laimei, kai atvyko dėžės su radiniais, jose buvo ne tik kaulai – tiek dramblio, tiek kitų kasinėjimų metu rastų rūšių – ir vietoje rasti titnaginiai įrankiai, bet ir rašytiniai A. Rosenbrocko darbo dokumentai, kuriuos po jo mirties perėmė jo duktė Waltraut Deibel-Rosenbrock.
I. Verheijenui ilgai netruko suprasti, kad Lėringeno dramblys buvo paskerstas. „Gana greitai... radome keletą labai aiškių pjovimo žymių, – sako jis. – Beveik sunku įsivaizduoti, kad niekas jų nepastebėjo.“
Šis dramblys nebuvo senas gyvūnas, kaip buvo teigiama keturiasdešimtaisiais. Jis mirė savo jėgų žydėjime, būdamas apie 30 metų amžiaus. Tai greičiausiai buvo patinas, kurio aukštis ties pečių linija siekė daugiau nei 3,5 metro. Tai logiška, nes, kaip teigia I. Verheijenas, patinai dažniau būna vieni, todėl medžiotojams jie buvo saugesni taikiniai nei patelės.
Jis buvo išdarinėtas iš išorės, bet taip pat ir iš vidaus – o tai rodo, kad buvo paimti jo organai. Tai savo ruožtu rodo, kad jis buvo ką tik žuvęs, kai neandertaliečiai jį dorojo. Taip pat labai tikėtina, kad jis nugaišo su ietimi įsmeigta į šoną, ir tai, kad jo kaulai ir ginklas buvo rasti kartu, nebuvo atsitiktinumas.
Žmonės išdarinėjo gyvūną, kiek galėjo, naudodami paprastus titnago gabaliukus, o likusią dalį paliko maitėdoms. Ne ant visų kaulų yra darinėjimo žymės. Šioje vietoje taip pat buvo rasti lokių, bebrų ir taurų kaulai – kas, panašu, rodo, kad šie gyvūnai buvo darinėti tiek dėl mėsos, tiek dėl odos. Tai rodo, kad neandertaliečiai ežero pakrantėje reguliariai medžiojo ir dorodavo gyvūnus.
I. Verheijenas pasakoja, kad šiuolaikinis dramblys susižeidęs paprastai eina prie vandens, todėl sužeistas gyvūnas greičiausiai nuėjo prie ežero kranto po to, kai ietis įstrigo jam į šoną. Jis spėja, kad galėjo būti panaudota daugiau iečių ir kad žmonės sekė sužeistą dramblį, kol jis nugriuvo. Kai gyvūnas nugriuvo, jis po savimi nusitempė ir vieną ietį – būtent ta ir liko įvykio vietoje. Komanda planuoja toliau tirti ietį.
Nors projektas dar tik pusiaukelėje, jis jau pateikė vieną iš ryškiausių ir išsamiausių neandertaliečių medžioklės scenų, kokias tik galime gauti.
I. Verheijenas dabar taip pat dirba, kad išsaugotų Lėringeno kaulus, kad juos būtų galima eksponuoti. „Tai viena iš svarbiausių neandertaliečių radimviečių Vokietijoje, – sako jis. – Kažkaip ji buvo pamiršta, bet mes stengiamės jai suteikti dėmesį, kurio ji nusipelno.“
Tyrimas publikuotas „Scientific Reports“.
Parengta pagal „New Scientist“.