Daugiau nei milijoną metų kelios ankstyvosios žmonių rūšys naudojo panašius sunkius akmeninius įrankius – pavyzdžiui, įvairius kirvius, gremžtukus ir akmeninius rutulius. Įrodymai rodo, kad tokie įrankiai buvo naudojami didžiuliams žolėdžiams, įskaitant dabar išnykusius dramblių, begemotų ir raganų giminaičius, medžioti ir doroti.
Vėliau, prieš 400 000–200 000 metų, šalia sunkiųjų įrankių ėmė atsirasti mažesni, sudėtingesni įrankiai. Mūsų rūšis – Homo sapiens – atsirado šio laikotarpio viduryje.
Maždaug prieš 200 000 metų sunkieji įrankiai Levante keistai išnyko. Tuo tarpu padaugėjo mažų, lengvų akmeninių įrankių rinkinių, įskaitant peilius ir tikslius gremžtukus, kurie buvo sudėtingesni ir įvairesni.
Susiję straipsniai
Dabar Vladas Litovas iš Tel Avivo universiteto Izraelyje ir jo kolegos nustatė ryšį tarp akivaizdaus technologinio poslinkio ir dramatiško didelių augalėdžių žinduolių skaičiaus sumažėjimo tuo metu – pastarieji galbūt buvo išnaikinti dėl pernelyg intensyvios medžioklės.
Mokslininkai susistemino archeologinius radinius iš 47 žinomų Levanto regiono vietovių, datuojamų paleolito laikotarpiu, kuris truko nuo maždaug 3,3 milijono iki 12 000 metų prieš mūsų erą. Kai jie palygino visus datuotus akmeninių įrankių radinius su gyvūnų liekanomis iš kiekvienos vietovės, išryškėjo įdomus dėsningumas.
Komanda nustatė, kad prieš 200 000 metų, kai dingo sunkiosios technologijos, žymiai sumažėjo santykinis gausumas, egzempliorių skaičius ir didesnių nei 1000 kilogramų svorio megažolėdžių indėlis į biomasę. Tuo tarpu mažesnio grobio buvimas ir prieinamumas padidėjo kartu su sudėtingesnių mažų įrankių skaičiumi.
Sustiprindama ryšį tarp akmeninių įrankių ir grobio rūšių, komanda taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ankstesni tyrimai parodė, jog galingi įrankiai išliko iki maždaug prieš 50 000 metų kitose regionuose, kur tebebuvo didelio grobio – pavyzdžiui, pietų Kinijoje.
V. Litovo / Tel Avivo universiteto nuotr.
Anksčiau manyta, kad technologinis poslinkis greičiausiai įvyko dėl to, kad žmonės jau buvo protingesni ir novatoriškesni, galbūt dėl nežinomų evoliucinių spaudimų ir palankių genetinių mutacijų. Tačiau V. Litovas ir jo komanda mano, kad šie atradimai patvirtina kitą jų anksčiau iškeltą hipotezę: būtent priklausomybė nuo mažesnio grobio paskatino didelių smegenų evoliuciją šiuolaikiniuose žmonėse.
„Mažėjant didžiųjų žolėdžių skaičiui, žmonės vis labiau ėmė pasikliauti mažesniu grobiu, o tai pareikalavo kitokių medžioklės strategijų, lankstesnio planavimo bei lengvesnių ir sudėtingesnių įrankių naudojimo, – sako V. Litovas. – Šie iššūkiai paskatino kognityvinių gebėjimų tobulėjimą, o tai reiškia, kad pažinimas vystėsi kaip dalis šios naujos prisitaikymo sistemos, o ne buvo jos varomoji jėga nuo pat pradžių.“
„Aš teigčiau, kad tai yra ne tik grobio dydžio klausimas“, – sako Ceri Shipton iš Londono universiteto koledžo. Jis teigia, kad tyrimai parodė, jog kognityviniai pokyčiai ir sudėtingesnis planavimas vyko jau viduriniame paleolite, o esama preliminarių įrodymų, kad buvo vykdoma masinė vidutinio dydžio kanopinių, įskaitant arklius ir bizonus, medžioklė.
Nicolasas Teyssandieris iš Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro taip pat turi abejonių. „Jei žmonės prisitaikė prie naujos faunos, tai rodo prisitaikymą, o ne gryną protą, – sako jis. – Buvo lygiai taip pat protinga sukurti ir pasirinkti tvirtas technologijas didelių megagyvūnų medžioklei ir vartojimui.“
V. Litovas pripažįsta, kad jo ir kitų mokslininkų ankstesni tyrimai rodo, jog aukšti kognityviniai gebėjimai buvo būdingi jau ankstyvosiose žmogaus evoliucijos stadijose – ypač Homo erectus rūšiai, atsiradusiai maždaug prieš du milijonus metų. Tačiau jis teigia, kad perėjimas nuo didelių prie mažų grobių turėjo didžiulį poveikį žmonėms. Viena senovinio dramblio skerdena galėjo išmaitinti apie 35 medžiotojų-rinkėjų grupę ištisus mėnesius. Jei tokie kaloringi ištekliai išnyktų, perėjimas prie mažesnių grobių lemtų mažesne naudą iš vieno gyvūno, sako jis.
„Energijos požiūriu jie turėjo sumedžioti dešimtis mažesnių kanopinių – pavyzdžiui, danielių – kad kompensuotų vieno dramblio praradimą“, – sako V. Litovas. Tai galėjo paskatinti įvairius kognityvinius ir elgesio pokyčius, įskaitant labiau koordinuotą sunkiai pagautino grobio medžioklę, sudėtingesnių technologijų kūrimą bei didesnį socialinį bendradarbiavimą ir planavimą. „Šie poreikiai galėjo prisidėti prie didesnių smegenų atrankos vėlesnėse rūšyse, įskaitant neandertaliečius ir Homo sapiens“, – sako jis.
„Mano asmenine nuomone, homininų įprasto didelio grobio mažėjimas galėjo padidinti konkurenciją tarp grupių, – sako C. Shipton. – Iš tikrųjų tai tikriausiai buvo kartotinis procesas, kurio metu didesnio grobio mažėjimas paskatino kognityvinius pokyčius, o tai, savo ruožtu, suteikė galimybę pasiekti mažesnį grobį.“
Tyrimas publikuotas žurnale „Quaternary Science Reviews“.
Parengta pagal „New Scientist“.