Buvo daug teorijų apie tai, kas tai galėtų būti. Galbūt tai buvo kiaušinis, kempinė ar mikrobų plėvelė?
„Visi klausė: kas, po velnių? Kas tai yra?‘“, – pasakoja zoologas Allenas Collinsas iš Smithsono Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus Vašingtone. Dabar jis vadovavo tyrimui, kuris pagaliau atskleidė, kas yra ta sfera – paaiškėjo, kad tai yra paslaptingos giliavandenės būtybės, vadinamos Relicanthus daphneae, išskiriamas sekretas.
„Pirmiausia ieškojome bendrosios anatomijos, – pasakoja mokslininkas. – Ar kur nors yra burna? Ar galime rasti raumenų? Tokių dalykų, kurie mums pasakytų, kad tai yra kokios nors konkrečios rūšies gyvūnas. Bet nieko tokio neradome.“
Susiję straipsniai
Kitas žingsnis buvo ištirti radinį mikroskopu. Šis tyrimas parodė, kad audinyje buvo nematocistų – dilgčinančių ląstelių, būdingų Cnidaria tipui, kuriam priklauso daugiau nei 11 000 vandens bestuburių rūšių, tokių kaip medūzos, hidroidai, aktinijos ir koralai.
Šios dilginančios ląstelės buvo spirocistos – kurios, pasak A. Collinso, yra būdingos tik Hexacorallia klasei. Tai sumažino galimų rūšių skaičių iki maždaug 4 000.
Toliau komanda atliko genetinius tyrimus – ir aptiko daugybės mikrobų, o taip pat į aktinijas panašaus organizmo R. daphneae DNR.
Tuomet į projektą įsitraukė bendraautorė, Niujorko Amerikos gamtos istorijos muziejaus jūrinių bestuburių kuratorė Estefanía Rodríguez, kuri daugelį metų tyrinėjo R. daphneae pavyzdžius. Ji atpažino audinį kaip kutikulę (išorinį sluoksnį, dengiantį epidermį, plauko žievę ir kitus gyvūnų paviršiaus plotus) – o tai reiškia, kad auksinė sferos forma yra struktūra, kurią aktinija išskiria po savimi, kad prisitvirtintų prie uolos. Tyrimas buvo paskelbtas „bioRxiv“ serveryje ir dar nebuvo recenzuotas.
„Nuostabu, kad autoriai sugebėjo surinkti pakankamai įrodymų iš mėginio, kad jį identifikuotų, nors iš tiesų tai buvo liekana, o ne visas egzempliorius“, – teigia giliavandenių taksonomė iš Nacionalinio okeanografijos centro Sautamptone, Jungtinėje Karalystėje, Tammy Horton.
Ji teigia, kad šis darbas parodo tiek DNR identifikavimo, tiek pavyzdžių surinkimo svarbą – nes norint patvirtinti mažai žinomų jūrinių rūšių tapatybę, būtini fiziniai mėginiai.
„Puiku, kad pagaliau turime atsakymą, kas yra „auksinė sfera“, ir kaip dažnai būna giliuose vandenyse, tai yra staigmena, – sako, jūrų ekologas iš Sautamptono universiteto Jungtinėje Karalystėje Jonas Copley. – „Vien iš išvaizdos mes nesitikėjome, kad tai bus aktinijos tipo gyvūno liekanos.“
Mokslininkai dar nesutarė, į kurią grupę R. daphneae priskirti. 2019 m. tyrimo genetiniai duomenys rodo, kad ji nepriklauso dabartinėms taksonominėms grupėms ir yra tikrosioms aktinijoms gimininga grupė, todėl ją reikėtų vadinti „į aktinijas panašia“, sako J. Copley.
Stopkadras.
Tačiau E. Rodríguez, kuri buvo 2019 m. tyrimo komandos narė, vis dar įsitikinusi, kad tai yra aktinija. „Morfologiškai tai yra aktinija, ir aš tikrai tikiu, kad tai yra aktinija, – sako mokslininkė. – Tiesiog dar neturime pakankamai pavyzdžių, kad tai įrodytume.“ Ji įtaria, kad tai gali būti senovinių aktinijų rūšis, todėl sunku ją klasifikuoti.
Nepriklausomai nuo to, kuriai grupei ji priklauso, R. daphneae tikriausiai išskiria kutikulę, kad prisitvirtintų prie uolos, bet gali nuo jos atsiskirti, kad persikeltų į geresnę vietą – ir tada prisitvirtinti naujoje vietoje, sukurdama naują kutikulę, aiškina A. Collinsas. Štai kodėl auksinė sfera ten liko.
Kai kuriuose vaizdo įrašuose matyti, kad ant uolos šalia vietos, kur yra aktinija, yra kutikulės likučių, teigia mokslininkas ir priduria, kad vienu atveju galima pastebėti ilgą pėdsaką palei uolą, kur, atrodo, aktinija keletą kartų pradėjo išskirti kutikulę, prieš judėdama toliau.
R. daphneae daugiausia buvo pastebėta netoli hidroterminių šaltinių Ramiajame, Pietiniame ir Indijos vandenynuose – tačiau tai gali būti dėl to, kad mokslininkai šiuos šaltinius lanko dažniau nei kitas giliavandenes buveines, sako J. Copley. Jis įtaria, kad šios keistos būtybės gali būti labiau paplitusios, o dabar, kai žinome, kad jos palieka auksines sferas, galime geriau suprasti, kaip toli jos yra išplitusios, rašo „Live Science“.