Šis dokumentas – pergamento skiautė, įdėta į Ramsey abatijos Warboys dvaro (Anglija) raštvedybos knygas – fiksuoja, kiek laiko valstiečiai praleido ne darbe, kai juos ištiko maras. Jame taip pat nurodomi išgyvenusiųjų vardai ir tai, kiek laiko, darbdavių nuomone, galėjo trukti jų pasveikimas.
Neseniai paskelbtame straipsnyje mokslininkai pasakoja apie 22 žemės nuomininkų grupę, kurie, tikėtina, susirgo maru, kelias savaites kankinosi ligos patale, o vėliau pasveiko.
Manoma, kad per Juodąją mirtį – vieną iš mirtiniausių pandemijų užfiksuotoje istorijoje – mirė nuo trečdalio iki dviejų trečdalių viduramžių Europos gyventojų.
Atsižvelgdami į milžinišką mastą, daugelis istorikų sutelkė dėmesį į detalių apie mirusiuosius paiešką – ir dėl to tų, kurie susirgo maru ir pasveiko, istorijos iš esmės liko nepapasakotos.
Nepaisant ligos mirtingumo, buvo įmanoma pasveikti nuo maro, o viduramžių kronikininkai mini išgyvenimo galimybę – nors ir mažai tikėtiną.
Susiję straipsniai
Pavyzdžiui, Oksfordšyro raštininkas Geoffrey le Baker rašė, kad, jo nuomone, pasveikimas priklausė nuo žmonių simptomų:
„Žmonės, kurie vieną dieną dar buvo laimingi, kitą dieną jau buvo rasti negyvi. Kai kuriuos kankino pūliniai, kurie staiga išsiverždavo įvairiose kūno vietose ir buvo tokie kieti bei išdžiūvę, kad juos prapjovus beveik neištekėdavo skysčio. Daugelis šių žmonių išgyveno prapjovę pūlinius arba ilgai kentėdami. Kitos aukos turėjo mažas juodas pūsleles, išsibarsčiusias po visą kūną. Iš šių žmonių labai nedaugelis, iš tiesų beveik niekas, neatsigavo ir nesusigrąžino sveikatos“.
Bet kas pasveikdavo? Kodėl tiek daug žmonių pasidavė ligai, o kiti išgyveno? Ir kiek truko šis „ilgas kentėjimas“? Deja, dokumentinių įrodymų yra labai mažai, nes dauguma viduramžių šaltinių fiksuoja informaciją apie mirtingumą, o ne apie prastą sveikatą.
Unikalus išgyvenusių marą sąrašas
Unikalus įrašas Warboys dvaro ataskaitoje aprašo žmonių grupę, kuri susirgo tarp 1349 m. balandžio pabaigos ir rugpjūčio pradžios. Ramsey abatijos vienuoliai sudarė savo nuomininkų, kurie susirgo taip smarkiai, kad negalėjo dirbti dvaro žemėse, sąrašą ir nurodė, kiek laiko jie buvo nedarbingi.
Akivaizdu, kad maras žmonėms turėjo skirtingą poveikį.
Greičiausiai pasveiko Henris Brounas, kuris nedirbo vos vieną savaitę. Tuo tarpu Johno Dervorto ir Agnes Mold sirgimas truko kur kas ilgiau – abu jie nedirbo devynias savaites.
Vidutinė ligos trukmė buvo nuo trijų iki keturių savaičių, o trys ketvirtadaliai žmonių į darbą grįžo per mažiau nei mėnesį. Jų pasveikimo greitis yra dar labiau stebinantis – turint omenyje, kad jie turėjo teisę į iki vienerių metų ir vienos dienos nedarbingumo atostogas.
Šiame išgyvenusiųjų sąraše vyrauja nuomininkai, kurie valdė didesnius sklypus dvare. Istorikai ir archeologai jau seniai diskutuoja, ar maras žudė be išimčių, neatsižvelgdamas į statusą, lytį ar amžių, ar vargšai ir pagyvenę žmonės buvo labiau pažeidžiami.
Turtingesnių nuomininkų išgyvenimas galėtų reikšti, kad jų aukštesnis gyvenimo lygis leido jiems pasveikti greičiau nei jų vargingesniems kaimynams – galbūt todėl, kad jie sugebėjo išvengti antrinių infekcijų ir komplikacijų.
Mokslininkai teigia nesureikšminantys fakto, kad 19 iš 22 žmonių buvo vyrai: tai atspindi dvarų žemės nuosavybės lyčių šališkumą, o ne kokią nors maro selektyvumą pagal lytį.
Nors 22 žmonės gali neatrodyti daug, bet įprastais XIV a. ketvirtojo dešimtmečio vasaros mėnesiais būdavo užregistruojami tik du ar trys nedarbingumo atvejai. Taigi tai reiškia, kad dvare įprastinių susirgimų skaičius išaugo dešimt kartų.
Mokslininkų supratimą apie Juodosios mirties poveikį įtakojo didelis mirčių skaičius. „Tačiau tik įtraukę į vaizdą tuos, kurie susirgo ir pasveiko, galime tikrai suprasti, kokį milžinišką sukrėtimą pandemija sukėlė visuomenei. Mirusieji, mirštantys ir sergantieji tikriausiai gerokai viršijo gyvųjų skaičių kaimuose ir miestuose visoje Europoje“, – rašo tyrėjai.
Šių pasekmių galima rasti viduramžių aprašymuose ir kronikose, vienoje iš kurių užfiksuota, kad „tarnų ir darbininkų trūko taip smarkiai, kad nebuvo nė vieno, kuris žinotų, ką reikia daryti“. Dėl šio aukšto mirtingumo, beprecedentės ligos ir siaubingų oro sąlygų derliai 1349 ir 1350 m. apibūdinami kaip blogiausi viduramžių Anglijoje – net blogesni už tuos, kurie sukėlė didįjį 1315–1317 m. badą.
„Šis archyvinis atradimas leidžia mums įtraukti ligos ir pasveikimo istoriją į Juodosios mirties istoriją, parodydamas, kad pasveikimas buvo įmanomas net ir per vieną iš blogiausių pandemijų užfiksuotų istorijoje“, – rašo mokslininkai.
Šie nauji duomenys taip pat atskleidžia stebinantį viduramžių valstiečių atsparumą. Daugelis jų kankinosi ligos patale, kentėdami nuo bubonų (skausmingų, patinusių ir uždegusių limfmazgių kirkšnių ir kaklo srityje, būdingų Juodajai mirčiai), vemdami krauju ir karščiuodami – tačiau ne tik išgyveno, bet ir po vos kelių savaičių grįžo į darbą, rašo „The Conversation“.