Šis mokslinę fantastiką primenantis projektas – biotechnologijų specialistų iš bendrovės „Cortical Labs“, ištyrusių ir sukūrusių technologiją, kuri išnaudoja smegenų tinklo sistemos veikimą, darbo vaisius.
Kiekviename vadinamajame „biologiniame kompiuteryje“ yra apie 200 tūkst. gyvų žmogaus smegenų ląstelių, išaugintų iš kamieninių ląstelių, gautų iš kraujo donorų.
Išmokusios žaisti paprastą kompiuterinį žaidimą „Pong“, kuriame aukštyn ir žemyn judinant raketę ekrane mušamas kamuolys, smegenų ląstelės ėmėsi sudėtingesnių užduočių.
Susiję straipsniai
Iš pradžių neuronai buvo „tokio lygio, kaip pradedantysis, kuris niekada nėra žaidęs vaizdo žaidimų“, naujienų agentūrai AFP sakė bendrovės „Cortical Labs“ vyresnysis taikomųjų programų mokslininkas Alonas Loeffleras.
Žaidime „Doom“ vaizduojamas chaotiškas trimatis pasaulis, kuriame žaidėjui tenka tyrinėti aplinką ir nugalėti priešus – tai nėra lengva užduotis saujai ląstelių.
„Jos nuolat atsitrenkdavo į sienas, šaudydavo į jas, apsisukdavo ir krėsdavo panašias nesąmones“, – pasakojo A. Loeffleras.
„Ir galiausiai jos pradėjo dažniau ir tiksliau pataikyti į priešus“, – pridūrė jis.
Tačiau veiksmas nėra pats sklandžiausias: vieną demoną nužudyti prireikia keleto bandymų, šaudant įvairiomis kryptimis, kol pagaliau pataikoma į taikinį.
Tačiau, kaip teigia bendrovės „Cortical Labs“ specialistai, šie stulbinantys tyrimai rodo, kad neuronai gali prisitaikyti prie dirgiklių realiuoju laiku ir kryptingai mokytis.
Ledkalnio viršūnė
Mokslininkai žaidimo „Doom“ skaitmeninę aplinką pavertė elektrinių signalų modeliais, kuriuos mikroschemoje esantys neuronai galėjo suprasti.
Pasirodžius priešui, specialūs elektrodai stimuliuoja specialioje mikroschemoje, vadinamoje CL1, esančius neuronus ir sukelia jų reakciją.
Skirtingi neuronų aktyvumo modeliai sukelia konkretų atoveiksmį, pavyzdžiui, šaunama iš ginklo arba judama kairėn ar dešinėn.
Mokslininkai elektrinę neuronų veiklą stebi kompiuterio ekrane, prijungtame prie mikroschemoje CL1, kur ją vaizduoja tūkstančiai mažyčių taškelių.
Remdamasi šiais duomenimis, komanda koreguoja įvedamus duomenis, siekdama daryti poveikį neurono veiklai ir ją treniruoti.
CL1 nėra skirtas tik kompiuteriniams žaidimams – šį lustą galima pritaikyti įvairioms užduotims, pradedant vaistų tyrimais ir baigiant dirbtinio intelekto tipo mašininio mokymosi procesais.
„Tai – tik ledkalnio viršūnė: mes dar tik pradedame suvokti, ką šios neuroninės kultūros gali pasiekti, kai jos integruojamos į tokias sistemas kaip mūsų CL1“, – sakė bendrovės mokslo ir operacijų direktorius Brettas Kaganas.
„Mūsų neuroninės kultūros buvo tiriamos įvairioms užduotims atlikti, – pasakojo jis, – nuo robotikos, realaus laiko mokymosi užduočių, panašių į dirbtinį intelektą, iki sveikatos priežiūros, medicinos, ligų modeliavimo, vaistų atrankos ir netgi asmeniniams poreikiams pritaikytos medicinos.“
Ne kuoktelėjusių mokslininkų darbas
B. Kaganas lustą CL1 vadina „tvaresne ir galingesne dirbtinio intelekto forma“.
Manoma, kad žmogaus smegenys sunaudoja apie 20 vatų energijos – tokio efektyvumo lygio silicio kompiuteriai ir dirbtinis intelektas kol kas pasiekti nesugebėjo.
Nors „nesiekiama pakeisti to, ką daro dirbtinis intelektas“, mokslininkų tikslas yra „suteikti mums galimybių, kurių anksčiau neturėjome“, paaiškino B. Kaganas.
Šių ląstelių gyvavimo trukmė yra šeši mėnesiai ir nuoseklių, programuojamų rezultatų užtikrinti jos kol kas negali.
Tačiau analitikai teigia, kad šis projektas gali būti vertingas tuo, kad padėtų užtikrinti tvaresnį energijos suvartojimą, palyginti su įprastais lustais.
„Mums reikia geresnių būdų, kaip valdyti tas galios ribas ir pasiekti didesnį efektyvumą“, – sakė puslaidininkių tyrimų bendrovės „Ingenuity“ generalinis direktorius Williamas Keatingas.
„Tai ne kuoktelėjusių mokslininkų ar sukčių gaujos darbas. Tai tikras mokslas, kuris daro realią pažangą“, – paaiškino jis.