Mokslininkai kūdikio palaikus atkasė Sirijoje, tačiau tuo metu, kai kūdikis mirė – maždaug tarp 4200 ir 3900 m. pr. m. e. – jis buvo palaidotas Tel Brako mieste, viename iš seniausių pasaulio miestų. Mokslininkai pažymėjo, kad galbūt su ankstyvuoju urbanizacijos procesu susiję sunkumai turėjo įtakos šio vaiko patirtam smurtui.
Remiantis kūdikio dantų išsivystymu, mokslininkų komanda nustatė, kad mirties metu vaikui buvo nuo 6 iki 9 mėnesių. Palaikų, palaidotų vaikų kapinėse, esančiose vėlyvojo vario amžiaus dirbtuvių rajone, analizė parodė, kad kūdikiui buvo lūžę keturi šonkauliai, netoli krūtinkaulio. Dešiniojo šlaunikaulio augimas taip pat buvo nenormalus, o abiejose kaukolės pusėse buvo aktyvūs, akyti pažeidimai. Šie sužalojimai rodo, kad kaulai patyrė intensyvias ir pasikartojančias išorines jėgas, o pažeidimų pobūdis nelengvai suderinamas su atsitiktiniu kritimu, teigia mokslininkai.
Tokiam mažam vaikui šonkauliai neturėtų lūžti, teigia tyrimo bendraautorė ir Varšuvos universiteto bioarcheologė Aleksandra Grzegorska. Nors šonkaulių lūžiai tarp suaugusiųjų yra palyginti dažni, mažų kūdikių atveju jie rodo smurtą prieš vaikus, sako ji.
Susiję straipsniai
Tyrime, paskelbtame žurnale „International Journal of Osteoarchaeology“, A. Grzegorska ir jos kolegos sistemingai atmetė kitas sužalojimų priežastis, įskaitant rachitą, skorbutą, gimdymo traumą ir smarkų kosulį, kurį galėjo sukelti tokios ligos kaip tuberkuliozė. Mokslininkai pažymėjo, kad vitaminų trūkumas buvo mažai tikėtinas – atsižvelgiant į tai, kad senovės Mesopotamijoje buvo gausu saulės šviesos, o dėl derlingos žemės tarp dviejų upių – ir neturėjo trūkti šviežių produktų. Su gimimu susiję lūžiai kūdikiams paprastai sugyja per kelias savaites, o kūdikio kaulų tankio ir augimo rodikliai atitiko to meto bendraamžių rodiklius – kas rodo, kad vaikas neturėjo jokių paslėptų skeleto sutrikimų.
Norėdama įvertinti, kiek neįprasti buvo šie sužalojimai, komanda palygino kūdikį su kitais vaikais, rastais toje pačioje laidojimo vietoje. Nė vienas iš kitų vaikų, kurių šonkauliai buvo gerai išsilaikę, neturėjo panašių lūžių – todėl šio kūdikio sužalojimai buvo išskirtinis atvejis.
Atrodo, kad kūdikis greičiausiai patyrė globėjo sukeltą smurtą, sako A. Grzegorska. Šis terminas vartojamas, nes remiantis turimais įrodymais neįmanoma nustatyti, kas padarė žalą, ar patvirtinti tyčią, sako mokslininkė. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad daugelyje senovės kultūrų vaikus auginti padėdavo ne tik tėvai, bet ir kiti šeimos nariai.
Mokslininkės teigimu, šiame atvejyje trūksta kitų užuominų, kurios galėtų padėti išsiaiškinti kūdikio sužalojimų priežastis. Skirtingai nuo šiuolaikinių gydytojų, bioarcheologai negali apklausti gyvo paciento ar liudininko, taip pat negali ištirti minkštųjų audinių, kurie galėtų atskleisti daugiau informacijos apie smurtą. A. Grzegorska nustatė, kad iš dalies sugiję lūžiai rodo, jog kūdikis kurį laiką išgyveno po to, kai buvo patirti sužalojimai – tai rodo, kad trauma nebuvo iš karto mirtina.
Maždaug tuo metu, kai kūdikis mirė, Tell Brakas virto miestu, todėl autoriai spėja, kad smurtui galėjo prisidėti ankstyvosios urbanizacijos sukeliamas stresas – ir galbūt mažesnė pagalba iš platesnės giminės. Kaip pažymėjo archeologė, praėjus šimtmečiams po kūdikio mirties, su miesto statyba susiję sukrėtimai, atrodo, lėmė masines mirtis, kurias greičiausiai sukėlė smurtiniai konfliktai.
Archeologiniuose šaltiniuose užfiksuoti smurto prieš vaikus atvejai tebėra itin reti – anksčiau buvo identifikuota tik keletas tokių atvejų tokiose šalyse kaip Egiptas, Prancūzija ir Lietuva, rašo „Live Science“.
Vienas seniausių smurto prieš vaikus atvejų Lietuvoje buvo identifikuotas tiriant XVI–XVIII a. vaiko palaikus. Vaiko skeletas buvo rastas vykdant archeologinius kasinėjimus Užubalių kaime, esančiame Alytaus rajone, ir vėliau perduotas saugoti į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.
Šiems vaiko kaulams buvo atliktas makroskopiškas tyrimas, o vėliau perduoti radiologiniam tyrimui. Siekiant daryti prielaidas apie smurtą, buvo vertinami tokie požymiai kaip sužalojimų buvimas, jų skaičius ir tipas. Taip pat buvo užfiksuotos gijimo stadijos ir papildomų nespecifinių streso žymenų – pavyzdžiui, linijinės emalio hipoplazijos ar Harriso linijų – buvimas.
Kaulų liekanose buvo nustatyti pažeidimai, rodančių tris gijimo stadijas, įskaitant priešmirtinius ir perimortinius lūžius. Daugelyje kaulų taip pat buvo pastebėtos periostinės reakcijos. Buvo įvertinti smurtui specifiški sužalojimai, tokie kaip šonkaulių ir mentės lūžiai. Galiausiai, kaip galimas nepriežiūros požymis, buvo pastebėtas naujo kaulinio audinio susidarymas kaukolės viduje. Pastebėtų sužalojimų pobūdis atitiko fizinio smurto atvejo požymius.