Pereiti į turinį

Ne vieną dešimtmetį vikingus tyrinėjantis archeologas: jie buvo gerokai kitokie, nei šiandien įsivaizduojame

Lrytas.lt
Interviu
Sekite Lrytas Google
Ankstyvuoju viduramžių laikotarpiu vikingai buvo tik viena iš daugybės skandinavų grupių, kurios gyveno, plaukiojo jūromis, prekiavo ir kovojo visame pasaulyje – nuo Šiaurės Amerikos iki Azijos. Savo naujoje knygoje „The Sea-King and the Sorceress: Life and Death in the Viking Age“ Upsalos universiteto (Švedija) archeologijos profesorius ir katedros vedėjas Neilas Price’as atskleidžia tikrąją vikingų amžiuje (dažniausiai datuojamame 793–1066 m.) gyvenusių žmonių įvairovę ir sudėtingumą.
123rf iliustr.
Daugiau nuotraukų (6)
N. Price’as ištyrė daugiau nei 20 vikingų laikotarpio kapaviečių, atidžiai nagrinėdamas detales, kurios gali mums papasakoti apie šiuos žmones ir jų pasaulį. Jis taip pat atkreipė dėmesį į dažnai nepastebimas grupes, įskaitant vergus, vadinamus tralais (thralls), kuriuos skandinavai turėdavo ir net buvo paaukoję kai kuriose savo kapavietėse. Mokslininkas taip pat gilinosi į galingų moterų pasaulį, įskaitant Švedijoje su ginklais palaidotą „skydininkę“, Danijos „burtininkę“ ir pagyvenusią motiną, kurios vaikai Švedijoje sukūrė vietinę imperiją.
Interviu portale „Live Science“ žurnalistė Laura Geggel su N. Price’u kalbėjosi apie savo naują knygą ir įrodymus, kuriuos turime apie vikingų gyvenimą.
– Vikingai plačiai žinomi kaip žiaurūs ir kraujo ištroškę plėšikai, tačiau jūsų knygoje aprašyti asmenys rodo didelę to laikotarpio žmonių įvairovę. Kodėl nusprendėte parašyti šią knygą ir pateikti jų istorijas?
– Manau, tiesiog dėl tos klišės, kurį ką tik paminėjote – dėl įsitikinimo, kad vikingai yra vien tik barbariški plėšikai, kurie degino bažnyčias, gąsdino anglus ir panašiai. Tokie plėšikai, be abejo, egzistavo, bet jie visada sudarė tik nedidelę Skandinavijos gyventojų mažumą, o aš norėjau parodyti visus įvairius vikingų gyvenimo aspektus – būtent dėl to ir atsirado ši knyga.
Ji suskirstyta į skyrius, kurių kiekvienas skirtas kitokio tipo asmeniui – žemdirbiui, ambasadoriui, magui ar medžiotojui. Ir man labai smagu, kad iki to vikingų tipo, kurie plėšė ir grobė, tenka šiek tiek palaukti.
– Kaip apibūdintumėte to laikotarpio vikingiškąją esmę?
– Tikrasis vikingas – tai kilęs iš senovės skandinavų kalbos žodžio „víkingr“. Iš tiesų tai profesijos apibūdinimas, reiškiantis kažką panašaus į piratą – bet nebūtinai neigiamą. Jis tiesiog apibūdina smurtinį plėšimą jūroje. Taigi tai yra klasikinis vikingų stereotipas.
Tačiau tai niekada nebuvo tautos pavadinimas. Jei galėtume grįžti atgal laiku ir tiesiog susitikti su keliais žmonėmis Skandinavijoje bei pasakyti: „ar žinote, kad jūs visi esate vikingai?“ – jie būtų nustebę.
Tai pavadinimas, kolektyvinis pavadinimas, kurį jiems suteikėme mes. Iš tikrųjų tai prasidėjo XIX amžiuje. Taigi, jie patys savęs taip nevadintų.
– Jūsų knyga prasideda nuo jūros karaliaus – vado ir jo įgulos, kurie Estijoje buvo palaidoti laivuose su kalavijais ir skydais. Paprastai sakoma, kad vikingų era prasidėjo 793 m. po reido į Lindisfarno salą Jungtinėje Karalystėje, tačiau jūs teigiate, kad šis laidojimas rodo, jog vikingų era prasidėjo anksčiau ir kitoje Europos dalyje. Ar galėtumėte papasakoti apie tai daugiau?
– Kai pradėjau tirti vikingus universitete – tai buvo dar devintojo dešimtmečio pradžioje, labai seniai – vikingų eros pradžia buvo laikoma ne šiaip 793 m. Pradžia buvo laikoma 793 m. birželio 8 d., kada nutiko Lindisfarno užpuolimu.
Akivaizdu, kad absurdiška manyti, jog visas laikotarpis prasideda vieną popietę, o ne dieną prieš ar dieną po to. Tad akivaizdu, kad kalbame apie tai, kas iš tikrųjų yra socialinių procesų klausimas, apie dalykus, kurie vyksta per ilgą laikotarpį. Tačiau tai, kas daro „jūros karalių“ skyriuje aprašytus radinius – jie yra iš Salmės Estijoje – tikrai įdomius, yra tai, kad jie, atrodo, yra reido liekanos arba pėdsakai.
 VIII a. kalavijas iš laivinio palaidojimo Salmėje, Saaremos saloje. Daugiau nuotraukų (6)
 VIII a. kalavijas iš laivinio palaidojimo Salmėje, Saaremos saloje.
Tai vyko dešimtmečiais anksčiau nei Lindisfarne, maždaug 750 m. Be to, akivaizdu, kad tai vyko saloje prie Estijos krantų, taigi judėjimas vyko į rytus, o ne į vakarus. Taigi, tai iš tiesų perkelia plėšimus į daug ankstesnį laiką ir pakeičia jų kryptį. Bet net ir tuomet neturėtume laikyti šitų vikingų pirmaisiais vikingais. Iš tiesų skandinavai jau ištisas kartas plėšdavo visur.
– Man labai patiko, kad sutelkėte dėmesį į moteris, nes stereotipiškai vikingų amžius siejamas su tvirtais vyrais kariais. Kokius vaidmenis vikingų amžiuje atliko moterys, apie kuriuos, jūsų nuomone, dauguma žmonių nežino?
– Mane ypač domina – ir šiuo klausimu dirbu jau labai ilgą laiką – tai, kad kai galvojame apie skandinavų religiją, visi galvoja apie dievus. Žinote, jie vis dar pasirodo „Marvel“ filmuose ir panašiuose kūriniuose – mes galvojame apie Torą, Odiną, Frėją ir panašiai.
Tačiau iš tiesų žmonių gyvenimuose kur kas labiau nei dievai buvo įsitvirtinusios įvairios vietinės dvasios, būtybės ir elfai, gyvenantys akmenyje už jūsų namo. Ryšio užmezgimas su tuo antgamtinių būtybių, jėgų ir galių – ar kaip ten jas vadintume – pasauliu buvo sritis, kuri labiau priklausė moterims.
Ir tai tikrai labai svarbu. Todėl neturėtume tiesiog pasakyti – na, kai kurios iš jų užsiiminėjo magija. Jos buvo tarsi derybininkės, nes norėjo palaikyti gerus santykius su visomis tomis mažomis būtybėmis. Nes jei to nepadarysi, jos galėjo sugadinti tavo gyvenimą – galėjo nugaišti tavo galvijai, žlugti derlius ir panašiai. Galėjai susirgti.
Taigi, ta praktika... sunku ją apibrėžti. Burtai ar magija – tai nėra labai tinkami žodžiai, bet senovės skandinavų kalboje yra daug žodžių, apibūdinančių šį reiškinį. Gebėjimas tai daryti yra labai galingas dalykas, o tai – labai svarbus vaidmuo visuomenėje. Ir tai buvo iš esmės moterų sritis.
Manau, kad iš tiesų moterys galėjo prisiimti daugelį vaidmenų, kuriuos tradiciškai priskiriame vyrams. Kalbant apie gebėjimus, žinoma, jos galėtų. Buvo keletas – manau, gana nedaug, bet vis dėlto buvo – moterų vikingių, tikrų vikingių. Buvo moterų, užsiimančių prekyba, turinčių nuosavybę, investuojančių į verslo projektus ir panašiai. Taigi, jos vaidino labai svarbų vaidmenį skandinavų visuomenėje.
Ką tik kalbėjome apie Lindisfarną. Kai pradėjau tyrinėti vikingus, vikingų moterims muziejaus ekspozicijoje buvo skirta tik viena vitrina, šalia keramikos ar kažko panašaus. Neatrodė, kad jos būtų sudariusios pusę populiacijos – bet dabar viskas iš tiesų pasikeitė. Manau, dabar žiūrėdami į vikingų laikotarpio žmones, automatiškai nebegalvojame vien apie vyrus.
– Tiesą sakant, norėčiau šiek tiek pasilikti prie to – jūs aprašėte nemažai moterų ir jų profesijų. Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie šias dvi nuostabias moteris iš Birkos, minimas jūsų knygoje: prekybininkę ir karę?
– Birka buvo milžiniškas miestas. Tai pirmasis Švedijos urbanistinis centras, visiškai apsuptas pilkapių. Taigi, turime patį miestą ir visus jame gyvenusius žmones. Galime pasivaikščioti po jų kapines, kurios yra tikrai įspūdinga vieta – ten yra 5000 pilkapių.
Ta prekybininkė, kurią minėjote, yra viename iš anksčiausių kapų [apie 840-uosius metus], taigi ji yra viena iš pirmųjų žmonių, kurie būtų save identifikavę miestiečiais. Šiandien mes sakome: aš esu miestietis arba kaimietis, bet tokia tapatybė vikingų laikais tik pradėjo formuotis, nes visi buvo kaimiečiai. Atsiradus pirmiesiems miestams, žmonės pradėjo gyventi kitaip – ir ši moteris buvo viena iš jų.
 Senovinis pilkapis Birkoje.<br> A. Rutkausko nuotr. Daugiau nuotraukų (6)
 Senovinis pilkapis Birkoje.
 A. Rutkausko nuotr.
Jei pažvelgsime į jos kapą, jame radome daiktų, atkeliavusių iš visų vakarinių vikingų pasaulio kraštų – daiktų, kurie, mano manymu, greičiausiai buvo grobis iš reidų, taigi, ji pažinojo ką nors, kas buvo įsitraukęs į tokią veiklą.
Tačiau pažvelgus į ten esančius daiktus, atrodo gana tikėtina, kad ji pati buvo prekybininkė, galbūt prekiavusi tekstilės gaminiais. Iš čia ir idėja apie verslininkę, įkūrusią parduotuvę Birkoje ir galbūt importavusią tekstilės gaminius arba juos gaminusią, užsakydama jų gamybą – nes ji, matyt, pati prie staklių nesėdėjo. Tai leidžia mums pažvelgti į kitokį vikingų gyvenimo būdą – tokį, prie kurio, manau, nesame pripratę, bet turėtume.
O ta karė gyveno maždaug 100 metų vėliau nei prekybininkė, kai Birka jau buvo išaugusi. Tuo metu tai buvo gana didelė gyvenvietė, tikrai galinga vieta.
Ji tapo gana militarizuota, todėl čia buvo gynybinė siena ir tvirtovė, taip pat buvo garnizono pastatai. Garnizono, kuris, tiesą sakant, buvo tikrai nuostabus statinys. Jis iš dalies pastatytas iš ginklų. Ginklai sienose ir grindyse. Aplink pastatą yra nemažai palaidojimų, kuriuose rasta daug ginklų. Gana lengva teigti, kad palaidojimas su daugybe ginklų priklauso kariui, tačiau tai tik interpretacija. Negalime būti tikri, kad su mirusiuoju palaidoti daiktai buvo jo nuosavybė. Mes tarsi darome prielaidą, kad taip ir yra, bet akivaizdu, kad ne visada. Taigi, čia kyla tam tikrų abejonių.
Šis palaidojimas, kaip ir dauguma kitų Birkoje, pirmąkart buvo kasinėtas aštuntajame XIX amžiaus dešimtmetyje, taigi, labai seniai. Ir šis palaidojimas buvo pilnas ginklų. Iš visų maždaug 1100 kapaviečių, kasinėtų Birkoje, tik dvi turi pilną ginklų rinkinį, taigi, tai yra retas atvejis. Tai labai įspūdinga kapavietė.
Šis kapas buvo ne kartą minimas. Jis yra beveik kiekvienoje knygoje apie vikingus. Taigi, velionis buvo pateikiamas kaip savotiškas „tikrasis vikingas“: štai kaip atrodė tikri vikingai, žinote, su visa įranga. O kadangi jis buvo atkastas aštuntajame XIX amžiaus dešimtmetyje, visada buvo manoma, kad šis asmuo buvo vyras. Nėra sunku suprasti, iš kur kilo ta prielaida, bet ji iš tikrųjų išliko nepakitusi iki šiol.
Bet vėliau, 2011–2017 m., pirmiausia atlikus seriją osteologinių tyrimų, kurių metu buvo tirti kaulai, o tada ir DNR tyrimai, buvo patvirtinta, kad šis asmuo buvo moteris. Ir, tiesą sakant, mūsų tyrimo komandoje niekas iš mūsų nebuvo ypač dėl to nustebęs.
Tai buvo gana jaudinantis ir įdomus atradimas, bet juk tai tiesiog – oho, žinote, jie tikrai turėjo moterų karių. Taigi, mums atrodė, kad visos ankstesnės interpretacijos buvo gana pagrįstos, tiesiog paaiškėjo, kad tai moteris – tikra vikingė.
– Tad jūs nesitikėjote to neigiamo atgarsio, kuris kilo vėliau?
– Ne, nesitikėjome, jis buvo itin stiprus. Nesiruošiu į tai gilintis, bet kai kurie žmonės buvo labai, labai patenkinti, o kiti – visiškai ne, ir štai kur mes dabar esame.
Tai taip pat parodo, kad visa tai yra interpretacijos. Labai retai randi kažką, kas be jokios abejonės yra būtent tai, kas yra. Be to, yra ir kiti dalykai, susiję su visais knygoje aprašytais palaidojimais bei visais mūsų iškastais kapais – žmonės, tikėkimės, gyveno gana ilgai. O jei būdamas 18 metų tapai kariu ir sulaukei 70 metų, ar būsi palaidotas su visais ginklais? Galbūt ne. Kas žino?
 Senovinis pilkapis Birkoje.<br> A. Rutkausko nuotr. Daugiau nuotraukų (6)
 Senovinis pilkapis Birkoje.
 A. Rutkausko nuotr.
Tai pasakytina ir apie bet kokią kitą profesiją. Taigi, nežinome, ar žmogaus gyvenimo eigoje įvykę įvairūs įvykiai ir profesijos atsispindi jo kapavietėje. Ar tai susiję su jo mirties momentu, ar galbūt tai žmogus, kuris jaunystėje padarė kažką įsimintino, ir būtent tai atsispindi kape. Nežinome. Taigi, kyla daug klausimų, bet viena aišku – tai rodo vikingų laikotarpio gyvenimo įvairovę. Yra tiek daug skirtingų žmonių – o tai, tiesą sakant, nėra staigmena, ir būtent tai norėjau pabrėžti savo knygoje.
– Jūs kalbate ne tik apie vikingus, bet ir apie tuos, kurie gyveno šalia jų. Viename skyriuje aprašote samių laidojimą, kurio metu jie palaidojo nužudytą ir suvalgytą lokį. Ką žinome apie lokių laidojimus ir kodėl samiai juos vykdė?
– Na, lokys samiams buvo šventas gyvūnas, be to, jis, žinoma, yra didžiulis baltymų, maisto ir kailių šaltinis – visokių naudingų dalykų. Bet tai, ką iš tikrųjų norėjau pabrėžti, buvo asmenybės samprata. Jei pagalvosite apie įvairius prietarus, kai kurie žmonės yra tarsi „labiau žmonės“ nei kiti. Pavyzdžiui, pagalvokite apie rasizmą.
Vikingų laikais ne kiekvienas žmogus buvo [laikomas] asmeniu, ir ne kiekvienas asmuo buvo žmogus. Yra ir gyvūnų asmenų – sąmoningų gyvūnų. Iš tiesų viskas buvo laikoma sąmoninga, ir buvo ta idėja, kad bendrauji su gyvūnais, kad su jais kalbiesi, juos gerbi, kad jie turi savo asmenybes.
Tame skyriuje norėjau pabrėžti kitokį požiūrį į „asmenis“. Samiai su didžiule pagarba laidoja sumedžiotus lokius iš dalies dėl to, kad siekiama užtikrinti, jog lokys ateityje sugrįžtų iš dvasių pasaulio kaip kitas lokys, kad medžioklės ir gyvenimo ciklas galėtų tęstis.
– Jūs taip pat kalbate apie tralus – žmones, kurie buvo skandinavų vergai. Ar galėtumėte papasakoti apie archeologinius įrodymus, kuriuos turime apie vergus, ir kaip atrodo jų kapai?
– Tiesą sakant, mes iš tikrųjų nežinome, ar jie apskritai buvo laidojami. Vergovė buvo absoliučiai esminis senovės skandinavų ekonomikoje, ir, manau, labai svarbu tai vėl įtraukti į bendrą vaizdą.
Tai žmonių grupė, kuri tyrimuose buvo ignoruojama. Šiuo klausimu dirba daug žmonių, jokiu būdu ne tik aš vienas. Kai juos randame kapuose – na, kai manome, kad juos randame, nes labai retai pasitaiko, kad rastume savarankiškai palaidotą asmenį, apie kurį manome, kad jis galėjo būti vergas. Bet kyla ir klausimas, kaip tai nustatyti? Jei žmogus nėra palaidotas su grandinėmis ar kažkuo panašiu, tai labai sunku.
 Björkö sala, kurioje buvo įsikūrusi Birka, šiandien. Matomas Ansgaro kryžius, pastatytas 1834 m – praėjus tūkstančiui metų nuo misionieriaus Ansgaro apsilankymo saloje.<br> A. Rutkausko nuotr. Daugiau nuotraukų (6)
 Björkö sala, kurioje buvo įsikūrusi Birka, šiandien. Matomas Ansgaro kryžius, pastatytas 1834 m – praėjus tūkstančiui metų nuo misionieriaus Ansgaro apsilankymo saloje.
 A. Rutkausko nuotr.
Tačiau pastebime – nors ir ne dažnai, bet vis dėlto tai nėra tokia jau retas atvejis – kad žmonės buvo nužudomi laidotuvių metu. Laidojamas vyras ar moteris, o kape randamas dar vienas kūnas, su kuriuo akivaizdžiai buvo elgiamasi visiškai kitaip. Pavyzdžiui, jų rankos gali būti surištos arba jiems gali būti nukirstos galvos – yra žmonių, kurie akivaizdžiai buvo nužudyti laidotuvių metu.
Jau vien šis faktas, matyt, reiškia, kad jų statusas labai skyrėsi nuo pagrindinio kapo savininko. [Jie] nebūtinai buvo vergai, galėjo būti kaliniai ar nusikaltėliai. Tačiau neseniai buvo atlikti tyrimai, kuriuose nagrinėjama tų žmonių mityba. Norint ištirti, ką žmonės valgė galima naudoti izotopus. Kai kuriais atvejais laidotuvių metu nužudyti žmonės turėjo žymiai, žymiai prastesnę mitybą nei kiti – o tai rodo, kad jų statusas buvo žymiai žemesnis, mityba prastesnė ir panašiai.
Taigi, galima daryti išvadą, kad jie galėjo būti vergai. Manau, būtent tokia yra padėtis dėl vergų palaidojimų.
– Visą skyrių skiriate vikingų laikotarpio vaikams. Kaip atrodė buvimas vaiku Skandinavijoje tuo metu ir ką galime sužinoti apie jų gyvenimą iš kapų radinių bei skeletų tyrimų?
– Pirmiausia reikia paminėti, kad labai daug žmonių iš viso neišgyvendavo vaikystės. Nurodyti tikslius skaičius yra gana sudėtinga, bet tikriausiai mažiau nei pusė sulaukdavo 10 metų. Taigi, vaikų mirtingumas buvo milžiniškas.
Kai įsivaizduojame vikingų amžių arba prisimename jį, turime nepamiršti, kad beveik kiekviena šeima buvo praradusi vaikų – o tai turėjo psichologinių, emocinių ir kitokių pasekmių. Ir neturėtume būti visiškai tikri, kokios tos pasekmės buvo, nes jei vaikų mirtingumas toks didelis, žmonės turėjo įvairių prisitaikymo mechanizmų. Bet vis tiek tai turėjo būti visiškai siaubinga.
Nerandame tiek vaikų kapų, kiek turėtume. Yra keletas rašytinių šaltinių, kuriuose minima, kad mirę vaikai iš esmės būdavo išmetami, ir galbūt tai susiję su vaikų mirtingumo įveikimo mechanizmu, pagal kurį žmonės netampa savotiškais „pilnaverčiais žmonėmis“, kol nepasiekia tam tikro amžiaus. To nežinome.
 IX a. akmuo, rastas Lindisfarne per XIX a. pabaigoje vykdytus kasinėjimus. Daugiau nuotraukų (6)
 IX a. akmuo, rastas Lindisfarne per XIX a. pabaigoje vykdytus kasinėjimus.
Tačiau randama ir vaikų kapų, o gana dažnai jie laidojami su sumažintomis suaugusiųjų daiktų versijomis. Mažos mergaitės laidojamos su moteriškais papuošalais, tik mažesniais. Ir žinoma, jos turėjo savo daiktų: drabužių ir papuošalų, o žaislų randame ne kapuose, o gyvenviečių vietose – randame lėles, medinius gyvūnėlius, yra nuostabus arkliukas su ratukais, daugybė mažų medinių laivelių. Taigi, jie apie laivus galvoja gana anksti. Manau, jų gyvenimas iki tam tikro taško yra gana atpažįstamas, nors ir labai sunkus.
Brendimo amžius, atrodo, buvo kažkur tarp 14 ir 16 metų. Po to jau buvai suaugęs ir tiesiog gyvenai kartu su visais kitais.
– Mums tai atrodo jaunas amžius, bet jiems pasiekti tokį amžių jau turbūt buvo pasiekimas.
– Jūs klausėte apie kaulų analizę. Yra ir labai daug suaugusiųjų, kurie vaikystėje buvo prastai maitinami, o tai paliko pėdsakus jų kauluose.
Taip pat yra gana niūrių duomenų, gautų iš gana nedidelės imties, bet vis dėlto – suaugusių moterų, kurios vaikystėje buvo prastai maitinamos, dalis yra daug didesnė nei vyrų. Kitaip tariant, jei maisto trūkdavo, jį duodavo berniukams. Taigi, tai taip pat leidžia pažvelgti į jų prioritetus ir jų pasaulio realijas.
– Skandinavai apsigyveno Rusijoje, dabartinėje Ukrainoje. Ką žinome apie šiuos žmones? Ar jie buvo prekybininkai, kariai, ar visko po truputį?
– Manau, kad tai buvo mišinys. Rusų tapatybė yra vienas iš didžiausių vikingų amžiaus klausimų. Anksčiau jie buvo paprasčiausiai laikomi vikingais, kurie keliauja į rytus. Ir tai iš dalies tiesa. Atrodo, kad pradžioje jie kultūriškai buvo skandinavai, kai kalbame apie IX a. pradžią arba, tikriausiai, VIII a.
Laikui bėgant, keliaudami rytinėmis upėmis, jie tapo etniškai daug įvairesni. Taigi, tai kultūra, susiformavusi aplink tam tikrą veiklą, o ne žmonių iš konkrečios vietos. Tikriausiai artimiausias pavyzdys – kailių prekyba Kanados upėse ir kai kuriose JAV dalyse, maždaug XVII–XVIII a.
Tačiau jie tikrai buvo karingi. Tai buvo ginkluoti prekybininkai. Dėl to nėra jokių abejonių. Jie steigė prekybines gyvenvietes kartu su vietiniais gyventojais ir kitais atvykėliais. Ir ten apsigyvendavo. Po kurio laiko jie jau nebebuvo [atvykėliai], jie ten gyveno. Vėliau, laikui bėgant, jau gana vėlyvuoju vikingų laikotarpiu ir viduramžiais, susiformavo Rusios valstybė su sostine Kyjivu. Tačiau jie apėmė labai didelę Rytų Europos dalį – o manau, iš tikrųjų ir dar toliau į rytus.
– Jūs sutelkiate dėmesį į šią Rusios karių grupę – variagus – ir pateikiate pavyzdį, kaip jie paliko įrašą ant marmurinės liūto statulos, kuri dabar stovi Venecijoje. Ar galėtumėte papasakoti istoriją apie tas runas, kurias jie išraižė?
– Taip, žinoma, šiek tiek keista, kad geriausias paminklas šiems vyrams yra liūtas, kuris yra daug, daug senesnis už vikingų amžių. Jis kilęs iš klasikinės antikos. Dabar jis stovi prie Arsenalo Venecijoje, bet anksčiau stovėjo Atėnų uoste.
Variagai buvo savotiška rusų grupė, tačiau iš esmės jie buvo skandinavai, kurie labai aiškiai sudarė sutartis dėl tarnybos Bizantijos – Rytų Romos imperijos – armijose. Jie buvo samdiniai, labai paklausūs, ir apie juos yra labai daug rašytinių šaltinių.
Šis liūtas, kuris kadaise stovėjo Atėnų uoste, turėjo tris užrašus runomis ant pečių, kojų ir kitur. Du iš tų užrašų yra labai fragmentiški, todėl iš jų daug informacijos gauti nepavyksta. Tačiau didžiausias užrašas yra skirtas vyrui, vadintam Haursi. Jame jis iš tikrųjų vadinamas „ūkininku Haursi“, taigi, tai tikrai pabrėžia, kad žmogus galėjo būti ūkininkas, bet galbūt vieną sezoną tarnavo kariuomenėje Graikijoje, užsidirbo šiek tiek pinigų ir grįžo namo. Taigi, žmonės turi profesijas ir pasirinkimus, kurį laiką tuo užsiima, bet vėliau grįžta ir vėl imasi to, ką darė anksčiau.
Šį užrašą parašė šio vyro draugai arba jo bendražygiai, ir jame aiškiai teigiama, kad jis žuvo dar negavęs atlyginimo. Tai tarsi užuomina. Užrašas skamba taip: „Tad sumokėkite, nes esate skolingi jam arba jo šeimai.“
Čia matome trumpą kario gyvenimo epizodą. Be to, užrašo išraižymas ant šio liūto yra gana didelis darbas. Tai ne tas pats, kas rašinėjimas ant sienos ar kažkas panašaus – jie jį raižo, ten praleidžia daug laiko. Ir matyt, kontroliuoja uostą – nes negalima tiesiog taip išraižyti šio užrašo: žinote, žmonės bandytų jus sustabdyti.
Galime įsivaizduoti, kad variagai dislokuoti Atėnuose arba laukia laivo, ar kažko panašaus. Tai – nuostabi akimirka.
– Jūsų knyga kupina detalių apie vikingų laikotarpio žmones. Ko tikitės, kad skaitytojai išmoks iš jūsų darbo?
– Kad jie buvo daugiau nei tik vikingai. Vikingų laikotarpio žmonės buvo asmenybės, lygiai tokios pačios įvairios ir sudėtingos, kaip mes.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.