Prieš plaukimą Emily buvo absoliuti favoritė, tačiau distanciją įveikė kur kas prasčiau nei išvakarėse. Ką ten – net auksą gavusios kanadietės Missy Franklin laikas pasirodė kur kas prastesnis nei E. Seebohm išvakarėse. O netrukus po apdovanojimų ceremonijos dvidešimtmetė plaukikė pateikė iki šiol negirdėtą pasiteisinimą. Anot E. Seebohm, jai nepasisekė, nes naktį prieš varžybas per ilgai užsisėdėjo prie kompiuterio atsakinėdama į įvairias padrąsinančias ir remiančias žinutes, kurios plūdo į jos „Twitter“ ir „Facebook“ paskirtis.
„Kai gerai plauki atrankoje, suteiki vilčių, ir žmonės pradeda vis labiau ir labiau tave spausti. Visi rašo: „Tu tikrai laimėsi auksą!“, ir aš, atrodo, tuo patikėjau. Pasijutau lyg jau plaukusi ir laimėjusi, o išties plaukimas dar nė nebuvo įvykęs, – skundėsi sportininkė Australijos žurnalistams. – Nežinau, atrodo, aš taip ir nesugebėjau atsijungti nuo to socialinio tinklo ir vėl pradėti mąstyti savo galva.“
Taigi, pasirodo nuolatinis savo kumyrų drąsinimas ir gyrimas gali padaryti ne mažesnę meškos paslaugą negu nuolatinis keikimas ir abejonės. Nieko naujo – save padlaižiais apsupdavę valdovai nuo senų laikų būdavo pasmerkti pralaimėti. Tik dabar padlaižiai pradeda lįsti iš interneto.
„Kai jie tūkstančius kartų tau pakartoja, kad laimėjimas - jau tavo kišenėje, kažkuri mažytė sąmonės dalis pradeda taip ir manyti. Žodžiu, gavau rimtą pamoką – privalėjau atsijungti nuo „Twitter“ ir „Facebook“ kur kas anksčiau, negu tai padariau“, – sakė E. Seebohm.
Tiesa, matyt, pajutusi grėsmę, kad visiems bus uždrausta maudytis šlovėje socialiniuose tinkluose, plaukikė vėliau pasitaisė, kad kalti ne tik jie, bet ir pačios nervai.
Vis dėlto australų plaukimo komandos treneris Mattas Brownas mano, kad „Twitter“ su „Facebook“ smarkiai blaško sportininkus ir kelia rimtą grėsmę pergalėms: „Labai norėčiau kai kuriuos telefonus tiesiog išmesti į šiukšlių dėžę! Tokie jau tie dabartiniai laikai. Emily jau suprato, kad nesvarbu, kokia yra patyrusi, gyvenimas pateiks naujų pamokų.“
„Internautiškiausia“ olimpiada
Jau ruošiantis Londono olimpiadai buvo nuolat kalbama, kad šios žaidynės taps labiausiai internete nušviestomis ir interaktyviausiomis visų laikų žaidynėmis. Tik žurnalistai, kurie apie tai rašė, dėmesį telkė į gerbėjų patogumą ir visai negalvojo, kaip tai paveiks sportininkus. O juk daugelis garsių atletų turi savo „Facebook“, „Twitter“, ten jų laukia tūkstančiai atsidavusių pasekėjų, kurie godžiai seka kiekvieną naują sportininko įdėtą žinutę. Taigi, ne viena E. Seebohm laiką, kurį turėtų praleisti ruošdamasi svarbiausiam startui, švaisto bendraudama socialiniuose tinkluose.
„Taip, tikrai gera, kai gali bendrauti su šeima ir artimaisiais, tačiau susikaupti be „Facebook“ buvo kur kas lengviau“, – sakė šaulė iš Australijos Alethea Sedgman.
O štai Britų olimpinė asociacija nepatingėjo ir netgi sudarė atmintinę savo atletams, kaip per žaidynes naudotis socialiniais tinklais.
„Neužmirškite – tai, ką parašote, gali skaityti ir jūsų priešininkai. Kiti dalyviai gali įgyti daugiau pasitikėjimo, jei pradėsite rašyti komentarus, kokie dabar jaučiatės išvargę, kad praradote formą ar nusivylėte“, – rašoma atmintinėje.
Olimpiadoje gali atsirasti ir daugiau socialinių tinklų aukų, tačiau nuoširdžiai tikimės, kad kol kas neišvysime bėgikų, kurie išsitraukia telefoną, kad nusifotografuotų prie finišo linijos, arba maratonininkų, kurie bėgdami rašo žinutes į „Twitter“.
Ši istorija yra gera pamoka ir gerbėjams – neužmirškime, kad keikdami ar girdami savo žvaigždę galime visai netyčia tiesiogiai paveikti jos pasirodymą. Taigi, jei norime padėti saviškiams, geriau rašinėkime į jų priešininkų tinklus. Ir ne gąsdinimus su grasinimais, o pagyras – užliūliuotas priešas daug lengviau įveikiamas negu įniršęs.