Laiko patikrinta kokybė – senienos, kurios vis veikia (video)

Kai koks nors senolis pradeda dėstyti, kad kadaise ir peiliai buvo aštresni, ir „Žiguliai“ greitesni, ir žiurkių nuodai sveikesni, ima juokas. Kai meistras išaiškina, kad šiais laikais vienintelis „Miele“ išskirtinumas yra kaina, o visos skalbimo mašinos genda greitai ir reguliariai, apima liūdesys. Vartotojų visuomenė verčia mus pirkti daiktus, nes taip reikia, o ne todėl, kad yra poreikis. Mokėti pinigus už pažadus, o ne už realią naudą. Neneigsime – ir dabar yra kokybiškai gaminamų prekių, tačiau pateikiame kelis pavyzdžius iš technologijų senienų, kurių veikimas įrodo, jog buvo laikai, kai jas gamino kokybiškiau.

Daugiau nuotraukų (1)

Pagal Oddee.com, parengė Arnoldas Lukošius

Aug 24, 2012, 11:10 AM, atnaujinta Mar 17, 2018, 4:38 AM

Lemputė, senesnė negu Rusijos elektrifikacija

Livermoro miestelio (Kalifornija, JAV) gaisrinės stotyje „Nr.6“ šviečia viena parudavusi lemputė. Šviečia prastokai, tačiau jau… 111 metų! Negana to, 1901 m. įsukta ir įjungta per visus tuos metus ji nešvietė tik savaitę. Virš garaže pastatytų automobilių šviečianti senolė jau tokia įžymi, kad žmonės pavėpsoti į šį stebuklą atvykstą iš tolimiausių JAV kampelių, o internete susikūręs „šimtametės“gerbėjų klubas nagrinėja, kas tie sąmokslininkai, kurie paskatino gaminti nekokybiškas lemputes, o dabar verčia mus pirkti ne ką kokybiškesnius, tačiau gerokai brangesnius „ekonomiškuosius“ šviestuvus.

Niekaip nenorinčia perdegti lemputę sukūrė vienas iš Tomo Edisono konkurentų, Adolphe Chailet. Ir, pasakysiu, padarė tai kur kas geriau, negu „Sirijus“*

*Pasvarstymui. Iš penkių mano nusipirktų „ekonomiškų“ „Sirijaus“ lempučių viena perdegė antrą dieną. Paskaičiavus, kad 60 W kaitrinę lempą pakeitusi lemputė kainavo 12 lt., praradau 40 kW energijos, t.y. 667 senosios lemputės darbo valandas, praktiškai metus realaus darbo. Pridėkime, kad naujoji lemputė visgi vartoja 11 W energijos, jau gausime metus ir kelis mėnesius. Pridėkime, kad tai nebe pirma perdegusi „ekonomiška“ lemputė ir tikrai kils klausimas – kam naudinga tokia „ekonomija“?

Jis vis dar siurbia…

Anglas Harry Coxas (53 m.) – išdidus seniausio pasaulyje veikiančio dulkių siurblio savininkas. Na ir kas, kad jo žmona neperneša šio sunkaus ir triukšmingo agregato, ir šeimos butą Timperley mieste (Anglija) valo modernesniu siurbliu? Dvigubai jaunesnis už savo 1904 m. pagamintą „American Sturtevant No.4“ dulkių siurblį vyras didžiuojasi išgelbėjęs negendančią relikviją nuo sąvartyno, kai gamykla, kurioje jis dirba nutarė atsikratyti senienomis.

„Man patinka suteikti seniems daiktams, kuriuos kažkas nori išmesti, naują gyvenimą“, – sako vyras.

Akivaizdu, kad būtent anglai labiausiai mėgsta dulkes siurbiančias senienas – juk kol neatsirado šis, seniausią veikiantį dulkių siurblį, 1929 m. „Hoover Senior“, turėjo Billas Whitwamas iš Lesterio.

O jis vis dar šaldo…

Buvo didžioji depresija, kai Kinghornų šeima iš Marchmonto (Anglija) sukrapštė paskutinius pinigus ir 1936 m. nusipirko šaldytuvą – 1935 m. „Frigidaire“ modelį, kuriame dar nė neįrengta apšvietimo lemputė. Šeima tikėjosi, kad investicija nebus beprasmė ir įsigytas daiktas veiks gerai. Tačiau net didžiausi optimistai, matyt, negalėjo nuspėti, kad jis veiks taip gerai, jog sulauks naujos ekonominės krizės.

Šiuo metu šaldytuvas stovi garbingoje vietoje Rosemary Kinghorn virtuvėje. 79 m. moteriškė šaldytuvą paveldėjo iš 1957 m. mirusios savo anytos ir tvirtina, kad pastaruosius 30 metų įrenginys veikia be nė vieno gedimo.

„Prieš 30 metų vyras pakeitė kažkokią detalę ir jis veikia. Šeimynykščiai vis sako, kad nusipirkčiau naują, o aš nesuprantu, kam? Šis vis dar veikia, maistą vis dar atšaldo ir primena man laikus, kai daiktai buvo gaminami taip, kad veiktų ilgai“, – sako Rosemary.

Reguliuoja judėjimą nuo 1932 m.

Tiesą sakant, Ashvillie miesto (Ohajo valstija, JAV) centre kabėjęs itin futuristiškai atrodęs 1932 m šviesoforas pakeistas 1982 m., tad automobilių judėjimo nebereguliuoja, tačiau vis dar puikiai veikia, kuo gali įsitikinti kiekvienas, apsilankęs miesto muziejuje. Ten kabantis šviesoforas reguliuoja pėsčiųjų srautus.

Sidabrinį, regbio kamuolį arba kosminį laivą iš 4-ojo dešimtmečio fantastinių filmų primenantį, dizaino ir techninės minties šedevrą sukūrė to paties miestelio gyventojas, Teddy Boras. O nukabinti jį teko, nes šviesoforo spalvos kinta tuose pačiuose keturiuose į skirtingas puses nukreiptuose languose, tad daltonikai negalėjo atskirti, kokia šviesa kuriuo metu uždegta. Antra bėda – miesto administracija galiausiai pabūgo, kad unikalų šviesoforą kas nors nugvelbs. Jokių kitų priežasčių nėra – jis vis dar veikia ir puikiai rodo žalią bei raudoną šviesas – geltona tiesiog nebuvo numatyta.

Seniausias veikiantis automobilis

Visi žinome, kad šaltyje užvedus savo automobilį, prieš važiuojant reikėtų šiek tiek pašildyti variklį. Žmogus, 2011 m. už 4,6 mln. dolerių nusipirkęs pretenzingai pavadintą automobilį „De Dion-Bouton et Trepardoux“, arba, trumpiau, „La Marquise“, prieš važiuodamas variklį turi šildyti bent pusvalandį. Užtat po to gali lėkti įspūdingu 58 km/h greičiau, nenaudodamas tam nė lašo benzino!

Tiesa, benzino šis 1884 m. Prancūzijoje grafui De Dionui pagamintas automobilis nenaudoja, nes jis varoma garu ir kūrenamas anglimi, pusvalandžio reikia, kad susidarytų tinkamas garo slėgis, o paminėtas greitis yra didžiausias, kokį šis automobilis yra pasiekęs lenktynėse 1887 m. Užtat jis vis dar veikia, važiuoja ir yra bent metais senesnis už pirmąjį G. Daimlerio ir Karlo Benzo automobilį, varomą vidaus degimo variklio.

Prieš tai šis monstras buvo parduotas 2007 m. aukcione Kalifornijoje (JAV) už 3,5 mln. dolerių. Įdomu, kodėl pardavė vėl – į garažą anglis netilpo, ar nerado pakankamai greitai bėgančio kūriko?

O ką šitas čia veikia?

Na, dar galima suprasti seną šaldytuvą ar dulkių siurblį – funkcijos jų nepakito, tad jei veikia, tai ir gerai. Tačiau kam šiais laikais, kai keturių metų senumo kompiuteris atrodo beviltiška seniena, kankinti verčiant dirbti 1959 m. pagamintą kompiuterį? Ir ne kur nors Mongolijoje, ar Burkina Fase, o Japonijoje!?

Skubame nuraminti – vis dar veikianti FACOM 128B“, pirmasis Japonijoje pagamintas relinis kompiuteris, stovi „Fujitsu“ gamyklos muziejuje. Šiaip ar taip, o jį 1956 m. ir sukūrė „Fuji Tsushinki“ korporacija, dabar virtusi „Fujitsu“. Taigi, planuojama, kad vis šiek tiek paremontuojamas, 65 kv. m. patalpą užimantis ir mažesnę galią už bet kurį kalkuliatorių turintis „FACOM“ kompiuteris, veiks bent iki 2016 m., kuomet jam sukaks 60 m.

Jau 75 metus nerodo nieko gero

Na, gerai, televizorius dėl to nekaltas – nieko gero, kaip visuomet, nerodo televizijos. Tačiau vieną džiaugsmą ir privalumą šio 1936 m. pagaminto „Marconi type-702“ televizoriaus savininkas turi – kai nieko nerodo televizija, jis gali žiūrėti į patį televizorių. Aišku, jo 12 colių įstrižainės ekranas nėra nei toks didelis, nei toks plokščias, kaip mes įpratę; rodomas vaizdas, kurį reikia žiūrėti atspindėtą nuo specialaus veidrodžio, nėra ryškus ir tikrai nespalvotas; dizainas primena prosenėlės pasoginę komodą, tačiau ir sumokėjo už jį naują ponas Davis tik 99 svarus ir 15 šilingų…

Tiems, kas nesuprato, kad juokauju, aiškinu. Šį televizijos imtuvą ponas G.B.Davis nusipirko praėjus trims savaitėms po to, kai Britanijoje pradėta transliuoti pirmoji televizijos laida, tad 100 už jį sumokėtų svarų tais laikais prilygo vidutiniam 7 mėn. darbo užmokesčiui, t.y. apie 4000 šiuolaikinių svarų. Nuotolinio valdymo pulto niekas tuomet nepasigesdavo – Britanijoje veikė vienas televizijos kanalas, kuris transliavo 2 val. per dieną. Beje, kad laimingasis naujojo televizoriaus savininkas nebūtų toks jau laimingas, praėjus trims dienoms po to, kai jis įsigijo savo aparatą, sudegė pastatas, kuriame buvo įrengtas vietinis televizijos siųstuvas ir transliacijos buvo atnaujintos tik po antrojo pasaulinio karo. Teko beveik devynerius metus draugams girtis tik pačiu faktu: „O aš turiu televizorių!“

Tačiau visus šiuos technologinius trūkumus su kaupu atperka televizoriaus surinkimo kokybė – per visus 75 metus tereikėjo pakeisti apie 30 proc. detalių, o pajungus skaitmeninį imtuvą jis ir dabar puikiai rodo! Matyt todėl ir kaina nemaža – savininkas aukcione prašo pradinės 5000 svarų sumos (praktiškai tiek, už kiek pirko), tačiau ekspertai tiki, kad kaina gerokai išaugs. Šiaip ar taip, o pasaulyje išliko kur kas daugiau Stradivarijaus smuikų, negu veikiančių prieškario televizorių.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.