Taip pigiau? – Ne. Taip patogiau? – Ne. Ar nuotraukos kokybiškesnės? – Ne.
Fotocentrai, teikiantys juostelių ryškinimo paslaugas, išnyko arba gerokai sumažino savo apsukas. Tie, kurie liko, artimiausiu metu neketina atsisakyti teikti šios paslaugos ir netgi sako, kad juostelės pergyvens dabartinių skaitmeninių fotoaparatų erą.
Toks sprendimas turi būti pagrįstas, kai sparčiai populiarėja paslaugos internetu.
Įkėlei skaitmenines nuotraukas į interneto bendrovės puslapį, ir po dienos kitos nuotraukos jau tavo pašto dėžutėje.
Skiriasi nuotraukų kokybė
Nesu pamišęs dėl fotografijos ir tai nėra mano darbas.
Turiu įsigijęs neblogą skaitmeninę „muilinę”. Tačiau vėliau, jau turėdamas skaitmeninį fotoaparatą, nusipirkau juostinį.
Žanro klasika – daugiau nei dviejų dešimtmečių senumo veidrodinis „Canon A1” ir pora pastovaus židinio nuotolio objektyvų – standartinis ir portretinis su itin plačia diafragma. Sumokėjau už tai bent perpus mažiau nei už „muilinę”.
Skaitmeninis veidrodinis fotoaparatas su panašios klasės objektyvais būtų kainavęs penkis, o gal ir dešimt kartų daugiau (tai vienas motyvų turėti kokybišką optiką už priimtiną kainą).
Tai, ką gaunu atnešęs ryškinti juostą, užsakęs vidutinio dydžio „visas geras” nuotraukas ant blizgaus popieriaus, man labai patinka. Patinka dėl kelių dalykų.
Pirmiausia niekada nežinau, ar man pavyko, ar ne. Visiškai kitaip nei skaitmeniniame fotoaparate, kur bet kurią akimirką gali patikrinti, ar pavyko kadras, ar ne, bet vis tiek to negali pakeisti.
Antra, juostelėje, kurią sugebu išpyškinti per du mėnesius, būna apie 30 gerų nuotraukų. Ir viskas. Užtat kiekviena brangi.
Visiška priešingybė tiems šimtams, tūkstančiams skaitmeninių nuotraukų, sukrintančių į standųjį kompiuterio diską, kurių dauguma pasikartojančios ir nemažai beverčių. O tam, kad atsirinktum 30 geriausių kadrų, teks pasėdėti keletą valandų, o gal ir dienų.
Trečia ir, svarbiausia, skiriasi nuotraukų kokybė. Nuotraukų spalvos, gylis, kontrastai, grūdėtumas yra su niekuo nesupainiojami. Beje, tai labai priklauso nuo naudojamos juostelės.
Kadangi tai yra vienas esminių kokybės rodiklių, verta rinktis kuo geresnę juostą ir kuo profesionalesnę laboratoriją, kad būtų gautas geriausias rezultatas, kurio jau jokiu „fotošopu” nepataisysi.
Menininkai liko ištikimi
„Ryškinančių juostas ir darančių nuotraukas mūsų klientų ne mažėja, o netgi po truputį daugėja, bet greičiausiai todėl, kad jų mažėja kitur.
Iš esmės klientų ratas stabilizavosi. Liko menininkai, kuriems labai svarbi vaizdo specifika. Jiems nepriimtinas skaitmeninių nuotraukų vaizdo glotnumas.
Be to, juostas naudoja su nuotraukomis ir fotografavimo būdais eksperimentuojantys studentai ir fotografai mėgėjai, prisirišę prie savo technikos ir tam tikrų juostų.
Kai kurie jų net yra pamėgę vieną ar kitą specifinę juostą, kurios vaizdo su niekuo nesupainiosi”, – pasakojo „Foto Procentro” atstovas Arvydas Maknys.
Anot jo, tarp jų beveik nėra fotografų profesionalų, nes jie jau naudoja skaitmeninius fotoaparatus. Šiuolaikiniais profesionalų fotoaparatais darytos nuotraukos savo kokybe nenusileidžia juostiniams kadrams.
Galvoja, ką fotografuoja
Žinodamas, kad juostelėje yra 36 kadrai ir kad negaliu pasižiūrėti, ar man pavyko, kiekvienąkart labai atidžiai renkuosi, kada paleisti užraktą.
Fotoaparate – tik automatinis išlaikymo nustatymas, jokio artinimo ar tolinimo, tad turiu padirbėti dėl kiekvieno kadro – jį sumedžioti vienu užtikrintu šūviu, o ne paleidęs seriją iš automato, kaip būna fotografuojant skaitmeniniu fotoaparatu.
Nuotraukų kokybė geresnė pirmiausia dėl optikos – nėra prasmės lyginti skaitmeninės „muilinės” ir profesionaliu juostiniu aparatu darytų kadrų.
Vis dėlto jeigu paimtume analogiškos klasės veidrodinį skaitmeninį fotoaparatą, skirtumai tarp kokybės išnyktų. Tik išaugtų skirtumas tarp fotoaparatų kainos.
„Nesvarbu, kokiu aparatu fotografuosi, svarbiausia yra nuotraukos siužetas. Puikių kadrų galima padaryti „muiline”, o iš juostos nuotraukos gali būti niekuo neypatingos”, – neabejojo A. Maknys.
Anot jo, daug menininkų pripažįsta, kad ribotas kadrų skaičius ir tai, kad negali įvertinti kiekvieno padaryto kadro, verčia juos labiau susikoncentruoti į vaizdo ieškiklį.
„Būna, kad žmogus skaitmeniniu fotoaparatu padaro dešimt nuotraukų ir iš jų atrinkti bent vieną tobulą sudėtinga, o juostiniu fotoaparatu padarai du kadrus ir sunku išsirinkti, kuris iš jų geresnis”, – taisyklę patvirtino A. Maknys.
Priverčia pasidaryti nuotraukų
Juostelė priverčia išpyškinus 36 kadrus atsidusti ir keliauti į fotolaboratoriją. Neišryškinsi juostelės, nebus ir nuotraukų.
Kaip ir dauguma, standžiajame kompiuterio diske šiuo metu turiu daugiau nei tūkstantį nuotraukų ir jas žiūriu kur kas rečiau nei tas, kurias padariau iš juostos.
Pirmiausia todėl, kad tą tūkstantį nuotraukų reikia surūšiuoti, atrinkti, dar geriau būtų išspausdinti. Kažkodėl to nepadarau kone trejus metus. O kaip sekasi jums?
„Pastebėjome, kad auga spausdinamų nuotraukų skaičius.
Vis dėlto tai patikimiausias būdas laikyti nuotraukas, nes kompiuteriai nėra amžini, jie genda, galima prarasti standžiojo disko turinį.
Be to, reikia labai daug laiko skirti norint tinkamai suarchyvuoti tuos šimtus ar net tūkstančius nuotraukų, kad galėtum jas normaliai peržiūrėti. O tam laiko randa ne visi.
Juostos tuos rūpesčius sumažina – nufotografavai, atnešei juostelę, gavai nuotraukas, pačiam niekuo nereikia rūpintis”, – sakė „FotoServiso” vadovė Agnė Baronienė.
Paslauga neišnyks
„Anksčiau turėjome aštuonias juostų ryškinimo mašinas, dabar veikia tik viena.
Juostinius fotoaparatus daugiausia naudoja pensininkai, kurie kažkada juos įsigijo ir nemato prasmės investuoti į skaitmeninę techniką, juolab nuotraukas jiems vis tiek reikia daryti. Taip pat elgiasi ir fotografijos mėgėjai”, – sakė A.Baronienė.
Tačiau ji patvirtino, kad per artimiausius dešimt metų bendrovė neketina atsisakyti teikti šios paslaugos.
Daugelis pasakytų – juostos tai atgyvena, laiko gaišimas ir nuotraukų albumais užkrauta lentyna. Ir, beje, pasidalyti šiuo grožiu ne taip paprasta – nuotraukos neišsiųsi elektroniniu paštu ir neįdėsi į veidaknygę, kad ja visi pasidžiaugtų.
Bet jeigu norite tokio pat rezultato – nuotraukų albumo, su skaitmeninėmis nuotraukomis sugaišite ne mažiau laiko. Aš atėjusiems svečiams į rankas įbruku toną sveriantį nuotraukų albumą su kruopščiai atrinktomis ir sudėtomis fotografijomis. Ir jiems tai patinka.
Kiek tai kainuoja?
Juostelė: Įprastų 135 mm 36 kadrų juostelių kainos svyruoja nuo 10 iki 30 litų. Brangesnės juostelės yra kokybiškesnės, savitesnės.
Ryškinimas: 3–5 Lt
Nuotraukos: 10x15 – 1,5–1,2 Lt 13x20 – 1,9–2,1 Lt.
Juostelės kadrų piktogramos: 2–9 Lt (priklauso nuo dydžio).
Dažnai fotografuoti naudojama 19 Lt kainuojančią „Kodak Ektar” juostelę. Ją išryškinti kainuoja 3 Lt, padaryti piktogramas – 4 Lt. Išsirenku 20 kadrų ir užsakau 13x20 formato nuotraukas po 2,1 Lt. Vienos tokios nuotraukos savikaina – 3,4 Lt. Kartais paprašoma padaryti tiesiog visas geras nuotraukas iš juostelės. Tuomet vienos nuotraukos kaina – 2,8 Lt. Nuotraukos, daromos iš skaitmeninių laikmenų, kainuoja šiek tiek brangiau nei iš juostos. Tačiau nereikia pirkti juostelės ir jos ryškinti. Tad toje pačioje fotolaboratorijoje tokia nuotrauka kainuos 2,1 Lt. Galiausiai tiesiog perkelti jas į standųjį kompiuterio diską nieko nekainuos.
Su nespalvota nuotrauka – pusė amžiaus
„Vienintelė vieta, kur spalvotos nuotraukos turi prasmę, – tai egzotinės šalys. Ten pasaulis kupinas labai gražių spalvų”,– sakė dailininkė Aleksandra Jacovskytė, fotografuojanti nuo 11 metų, kai iš tėvo dovanų gavo pirmąjį fotoaparatą.
– Ar niekada nebandėte kurti spalvotų nuotraukų? – paklausėme menininkės.
– Prieš du dešimtmečius, kai parduotuvėse išnyko nespalvotos juostos ir chemikalai nespalvotoms nuotraukoms, pabandžiau fotografuoti su spalvota juosta. Išėjo neblogai, tačiau iš karto supratau: tai – ne man.
Šiuo metu man spalvota fotografija tiesiog neegzistuoja.
Prieš dvidešimt metų, kai kiekvienas, įsigijęs „muilinę”, tapo fotografu, keletą metų apskritai nefotografavau.
Tiesiog baisiuosi atsitiktinėmis fotografijomis. Visos jos tarsi vienodos – kaip taip gali būti?
– Gal tai tiesiog nuotraukos atminimui.
– Koks malonumas žiūrėti į nuotraukas, kurios neperteikia to momento, kurį norėta įamžinti. Į kadrą patenka daug atsitiktinių detalių – kas nors būtinai stovi nusisukęs. Man fotografija – tai meno šaka.
O nespalvotos nuotraukos suteikia galimybę perteikti nuotaiką ir parodyti žmonėms tai, kas yra įdomiausia. Tai vaizduojamojo meno rūšis.
Spalvotoje nuotraukoje man per mažai paslapties.
– Šiandien vis daugiau žmonių grįžta prie nespalvotų nuotraukų, juostų nespalvotoms nuotraukoms galima įsigyti kone kiekvienoje fotografijos prekių parduotuvėje.
– Negalėčiau sakyti, kad nespalvota fotografija atgimė – ji niekad nebuvo mirusi, visada buvo šalia. Kai padovanoju savo nespalvotą nuotrauką, dažnai išgirstu šūksnį: „Tai tikroji fotografija!” Dar nebuvo, kad žmogus taip nesureaguotų.
