Tačiau parduotuvių – jūra, jose televizorių – vandenynai. Ką rinktis? Ieškodamas optimalaus varianto kelias dienas basčiausi po parduotuves, aršiai naršiau internete ir kalbinau tuos, kurie išmano. Paaiškėjo, kad dažnai sumokame daugiau už tai, ko mums nereikia, o savo pigiomis prekėmis besigiriančių interneto parduotuvių kainos didesnės už siūlomas didžiųjų prekybos centrų.
Kadangi šią temą rengiau tėvo prašymu pirkdamas jam televizorių, užtikrinu, kad viską išbandžiau savo kailiu.
Gauta užduotis buvo paprasta – nupirkti taupų LED televizorių, kuris pakeis kineskopinį antikvarą. Kaina – iki 1500 Lt. Pageidaujama ekrano įstrižainė – nuo 26 iki 37 colių. Taigi, iškart įspėju, kad daugiausia ir kalbėsiu apie nebrangius modelius, jų pasiūlą bei savybes.
Galų gale, nusprendę į smegenų plovimo dėžutę investuoti 7-9 tūkst. litų patys turėtų daugiau pasidomėti, kur merkia savo pinigus.
Apokalipsiškai nuteikiantis meistras
Televizorius – ne skalbimo mašina, Vytauto Didžiojo žygius menančio aparato niekam nė dykai neįsiūlysi, o ir nauju ilgiau negu 5 metus retas naudosis – pasens technologiškai. Todėl apie senienas kalbėti lyg ir neverta, tačiau dėl viso pikto užsukau į vieną taisyklą, pasiteirauti, kas gamina patikimiau.
„Nėra tokių! Dabar visi genda. Tik garantija pasibaigia ir genda, – niūriu balsu išpranašavo jaunas meistras ir tęsė taip įtaigiai, lyg pats dar žiūrėtų 1958 m. „Čaiką“: - Štai, naujos „plazmos“ – tikrai nebe tokios patikimos, kaip buvo anksčiau. Atneša visų modelių… Ir viską taisome.“
Supratau, kad apie patikimumą pakalbėti nepavyks – teks pasikliauti garantija ir savo akimis.
Ką sako akys
Kai žmogus sako, kad nieko neišmano apie televizorius, jis labai klysta – televizorius skirtas jo akims, tad ir pirkti reikia tą, kurio vaizdas joms labiausiai priimtinas.
Tik neapsigaukite – daugelyje parduotuvių televizoriai transliuoja reklaminį aukštos skiriamosios gebos vaizdą, o daugumai namie teks žiūrėti, švelniai tariant, nekokios kokybės lietuviškų kanalų transliacijas.
Taigi, net pasiryžus televizorių pirkti interneto parduotuvėje, geriausia pradžioje jį apžiūrėkite įprastame prekybos centre. Tam, kad apakus nuo HD vaizdo netektų namie nusivilti, reikėtų prieš perkant pardavėjo paprašyti įjungti kurį nors lietuvišką kanalą ir pamėginti pažiūrėti vaizdą iš tokio atstumo, iš kurio planuojate jį žiūrėti namie.
Štai, ką matysite namie, taigi jei tai jums patinka (palyginkite bent kelis skirtingus modelius) – prašom.
Na, o vis dar netikintiems savo akimis - keli pastebėjimai.
Plazminis ar LED?
„Jei žiūrėsite paprastą transliuojamą televiziją, tai tikrai geriau rodo plazminis ekranas. Tačiau plazminiai televizoriai neekonomiški, be to, ekranas greitai sensta, išdega…“ – aiškino „Euronics“ pardavėjas.
Paprieštaravus, kad namie plazminis televizorius veikia jau 5 metus ir dirba kaip naujas, jis tik paklausė modelio, o išgirdęs pavadinimą „Panasonic“ patraukė pečiais – tai juk „Panasonic“!
Išties, jei plazminį visai gerai rodantį „Samsung“ gali nusipirkti už 1250 Lt, padoresnio lygio „Panasonic“ kainuos daugiau negu 3000 Lt. Ekonomijos faktorius, beje, čia nėra toks svarbus – to paties lygio ir dydžio LED televizorius kainuoja bent 1000 Lt daugiau negu plazminis. Kadangi metinis elektros sąnaudų skirtumas net liūdniausiais skaičiavimais neviršys 100 kWh, tas 1000 litų sugrįš po 20 metų.
LCD ir LED televizorių vaizdo kokybė iš esmės ta pati, nes skiriasi tik ekrano apšvietimo principas – LCD apšviečia mažiau ekonomiškos lemputės, o ne LED diodai. Tad plazminių televizorių kontrastas šiuo metu vis dar geriausias rinkoje – juodos spalvos taškai čia tiesiog nešviečia, o LED televizoriui rodant juodą spalvą pasidaro nepermatoma diodų plėvelė, tad juoda vis tiek bus šiek tiek pilka.
Tačiau man plazminis netinka, nes per didelis, tad einame toliau.
Kokį gamintoją rinktis?
Kadangi estetikai reikalavimų nekėliau, būtų tikęs bet kurio gamintojo televizorius. Tiesa, kaip būdinga lietuviui, širdis linko prie „Samsung“ – juk ne veltui 70 proc. Lietuvoje parduodamų televizorių yra šio gamintojo.
„Daugelis perka „Samsung“. Kainos ir kokybės santykiu tai, matyt, geriausias variantas. Nors man labiau patinka, kaip rodo „Philips“ – vaizdas švelnesnis“, – sakė parduotuvės „Alphashop.lt“ pardavėjas.
„Daugelis perka „Samsung“, nors, jei negaila šiek tiek pridėti pinigų, rekomenduočiau „Sony“. Šiuo metu jų LED televizoriai vaizdą perteikia geriausiai“, – kalbėjo „Euronics“ pardavėjas.
„Tikriausiai „Samsung“. „Sharp“ matrica ne tokia gera – matote, pilkesnė. „Philips“ – procesoriai lėtesni. „Samsung“ ir LG labai panašūs, tad gal rinkčiausi iš jų“, – sakė „Senukų“ pardavėjas.
Štai tokių atsakymų sulaukiau teiraudamasis, kokio gamintojo 32 colių įstrižainės televizorių vertėtų rinktis. „Topo centre“ teko kalbėti su „Samsung“ atstovu, tad jo nė necituosiu.
O gal geriausias 32 colių įstrižainės televizorius yra „Sony“? „X-reality“ vaizdo valdiklis tikrai pagerina net standartinės raiškos vaizdo kokybę, „Sony“ gamina mažiausius išmaniuosius televizorius, be to, gerai veikia kino režimas. Tačiau kaina nuo 1750 Lt man didoka, tad atkrenta.
Tai, kad „Philips“ procesorius lėčiau apdoroja vaizdą, geriausiai matyti, kai eilė parduotuvėje išrikiuotų televizorių rodo tą patį kanalą – būtent „Philips“ vaizdas vėluoja labiausiai. Kita vertus, kam tai svarbu - juk namie dviejų televizorių nelyginsi.
Šios kompanijos modeliai su 100 Hz „Perfect Motion rate“ vaizdo skenavimu kainuoja kiek pigiau negu kitų kompanijų siūlomi šį dažnį palaikantys modeliai. Tačiau asmeniškai man vaizdas pasirodė pernelyg „pūkuotas“ ir išplaukęs. Tai tik skonio reikalas.
LG nuo „Samsung“ labiausiai skiriasi tuo, kad juose montuojamos IPS ekranų matricos. Aišku, „iPhone“ IPS „Retina“ taškų skaičiumi čia nė nekvepia, tačiau vaizdas dėl to atrodo geresnis. Deja, šie ekranai labiau linkę atspindėti šviesą, todėl krentantys saulės ar lemputės spinduliai gerokai trukdo matyti kokybišką vaizdą.
Be to, pardavėjas nurodė, kad LG atkuria mažiau skirtingų vaizdo formatų iš USB atmintinės – čia lyderis yra „Samsung“.
Viskas, nuspręsta – tėvui pirksiu „Samsung“. Daugiausia kritikos šios kompanijos televizoriai susilaukia už pernelyg ryškias ir nenatūralias spalvas.
Išties – parduotuvėje tai atrodo įspūdingai, o namie ryškiai rožiniai veikėjų veidai gali ir suerzinti. Laimė, panaršius meniu, sumažinus spalvų ryškumą ir kiek paderinus atspalvius, galima išgauti visai padorų vaizdą.
Kas slepiasi po paslaptingais skaičiais, arba kokia nauda iš išmanumo
Kas nors kartą rinkosi televizorių, atkreipė dėmesį, kad egzistuoja daugybė tos pačios kompanijos to paties ekrano dydžio modelių, tačiau jų kainos labai skiriasi. Aišku, brangesni dažniausiai gražesni ir ne vieno apsisprendimą nulemia būtent tai, tačiau iš tikrųjų skirtingi modeliai kainuoja ne tiek pat ne vien dėl to. Dažnai mokėdami daugiau net nesuprantame, kad mokame už tai, ko mums nereikia.
Kadangi visko apžvelgti čia tikrai nespėsiu, o jau nusprendžiau pirkti „Samsung“, štai kuo pasižymi šio gamintojo modelių klasės. Ką, pavyzdžiui, reiškia 32ES5300?
Pirmi du skaičiai – ekrano įstrižainė. Raidės ES žymi, kad apšviečiantys LED diodai sumontuoti briaunose, tad televizorius plonesnis.
Senesnė ir storesnė versija žymima raidėmis EH. Kita vertus, storesnis korpusas geriau rezonuoja garsą, tad senesnio EH televizoriaus skambesys geresnis.
Skaičius po raidžių reiškia modelio klasę, tad šiuo atveju – penkta. Kitas skaičius – modifikaciją. Kuo šie skaičiai didesni, tuo televizoriuje įdiegta daugiau funkcijų. Likę du skaičiai apibrėžia konkretaus modelio pakeitimus. Dažnai žymi papigintus modelius – pavyzdžiui, be USB jungties ir kita.
Žemiausios, ketvirtos klasės, televizoriai turi tik „HD Ready“ ekrano skiriamąją gebą ir nepasižymi jokiu išmanumu. Ir kainuoja nuo 800 litų. Jei manote, kad tai šlamštas – labai klystate.
Paprastai televizijai žiūrėti to visiškai pakanka, o ir HD raiškos kanalų kokybė bus akivaizdžiai matoma. Skirtumą pajus tik norintys žiūrėti „Full HD“ raiškos filmus, ir tai tokio dydžio ekrane tai nebus labai juntama.
Penktos klasės televizoriai visi turi „Full HD“ ekranus. 5000 daugiau niekuo nepasižymi, 5300 jau vadinamas išmaniuoju ir gali būti prijungiamas prie interneto, jame veikia programėlės ir įdiegta 100 Hz judesių kontrolės technologija.
5500 iš esmės tik plonesnis už 5300, o 5700 turi įdiegtą palydovinės televizijos imtuvą, kurio visai nereikia. Beje, visų parduotuvių pardavėjai nurodė, kad 5 klasės „Samsung“ 100 Hz judesio kontrolė išties yra… 50 Hz.
Šešta klasė labiausiai skiriasi gražesniu stovo dizainu, įdiegtu bevielio interneto imtuvu turint (penktos klasės televizorių jį reikia pirkti atskirai), 3D vaizdo atkūrimu ir 200 Hz judesio valdymo technologija, kuri išties yra 100 Hz, tačiau jau pakankama, kad rodant greitai judantį daiktą matytume jį ryškiau.
Tokias savybes turi 6100. 6300 dar įmontuotas palydovinis imtuvas. Nuo 6500 judesio skenavimo greitis išauga iki 400 Hz, o 6800 modelis jau turi dviejų branduolių procesorių.
Aukštesnių klasių nenagrinėsiu – ten atsiranda galimybės televizorių valdyti balsu, rankų judesiais, toliau auga judesių atkūrimo tikslumas, tačiau kaina jau gerokai lenkia net svajones, nekalbant apie planus.
Kaip pastebėjote, didesni skirtumai atsiranda kintant klasei, o toje pačioje klasėje dažnai įdiegiami tik patobulinimai, kurie tikrai brangina televizorių ir labai abejotinai yra kam nors reikalingi. Palydovinį imtuvą žmonės gali nusipirkti atskirą – vis tiek tokiame bus daugiau galimybių.
Mano nuomone, interneto ir išmanaus televizoriaus funkcijos prasmingos tampa tik dviejų branduolių įrenginiuose. Lėtesniuose paprasčiausiai atsibosta laukti, kol atsidaro programėlė, tad keliskart pažaidus greičiausiai tuo nė nebesinaudosite.
3D, netgi pasiryžusiems ieškoti tokių filmų ir pirkti brangius akinius, tinka didesniems ekranams.
Taigi, pasiryžau – pirksiu optimalios kainos ir minimaliai nereikalingomis funkcijomis apkrautą televizorių 32EH5000.
Kainų siurprizai
Kaip doras, ne tik reklamų, bet ir patirties auklėtas pilietis buvau šventai įsitikinęs – prekybos centruose kainos visuomet didesnės negu interneto parduotuvėse. Daugeliu atvejų tai tiesa – kompiuteriai internete pigesni. USB laikmenos pigesnės. Dauguma televizorių taip pat pigesni. Tačiau ne šis!
Negana to – ieškodamas tik vieno produkto kainų aptikau, kad interneto parduotuvėse jos svyruoja kur kas labiau negu skirtinguose prekybos centruose. Dar viena keista tendencija – interneto parduotuvėse sėkmingai pardavinėjamas tas pats daiktas keliomis skirtingomis kainomis.
Pavyzdžiui, gausiai besireklamavusioje varle.lt šis „Samsung“ modelis siūlomas už 1349 Lt, o kitoje vietoje - už 1159 Lt. Buvusi viena pigiausių „Alphashop“ prašo 1169 Lt, kilobaitas.lt – 1159 Lt. Pigu.lt tokio modelio nebesiūlo, bet 32EH5300 parduoda už 1191 Lt. Tai šios dienos kainos. Kadangi minėtą televizorių pirkau prieš 20 dienų, iliustracijose galite pažiūrėti, kokios kainos buvo tuomet.
Ką sako prekybos centrai? „Elektromarkt“ šį modelį parduoda už 1079 Lt. Tiek pat prašo ir „Senukai“ (beje, vieninteliai per 10 dienų nepakeitę kainos). „Topo centras“ prašo 1069 Lt, tiek pat prašo ir „Euronics“. Brangiausias išlieka „Ogmios pulsas“, tačiau patirtis rodo, kad ten lengviausia derėtis, tad irgi apeiti neverta.
Beje, tikrai – derėtis galima visose parduotuvėse. Jei prekė be nuolaidos, galite tikėtis susimažinti kainą 5-10 procentų. Interneto parduotuvėse derybos neįmanomos, o kainos… Na, patys matote – reklamą apie pigumą atitinka ne visuomet.
P. S. Tekste nurodau šios dienos kainas, o televizorių pirkau jau prieš 20 dienų, nuotraukose matote, kiek parduotuvės už šį televizorių prašė tuomet. Tuo įdomiau palyginti, kaip greitai kainos kinta... Ir, beje, kitaip nei energijos resursų, jos kinta tik žemyn.
