Tačiau Norvegijos verslo mokyklos profesorės Anne Britt Gran atlikto tyrimo rezultatai visiškai griauna pirato, kaip kūrėjų išnaudotojo, įvaizdį. Paaiškėjo, kad tie, kas daugiausia muzikos vagia, daugiausia jos ir nuperka legaliai! Taigi, gal kūrėjai ne ten ieško kaltų dėl savo pajamų kritimo?
Visi žino, kad muzikos pardavimas pastarąjį dešimtmetį ritasi žemyn greičiau, negu nuo kalno dundėtų Puntukas. Visi „žino“ ir tai, kas dėl to kalti – tai failų dalijimosi entuziastai, uoliai siunčiantys tai, kas jiems nepriklauso, interneto tiekėjai, besipelnantys iš vis didėjančio duomenų srauto ir visiškai nepaisantys, kad didžioji jo dalis - vėlgi, nelegaliai siunčiami failai.
Mums jau suformuotas beveidžių interneto nusikaltėlių pulko įvaizdis – pakumpę prie kompiuterio klaviatūros jie tik ir ieško, ką pavogti, siunčiasi, siunčiasi, siunčiasi, gal nė neklauso tos muzikos, tačiau tikrai už nieką nemoka.
Tačiau internetas muzikantams suteikė ir vieną mažytę prošvaistę – atsiunčiamos muzikos įrašų pardavimas stabiliai auga. Milijonai „geriečių“ pakumpę ties tokių pačių kompiuterių klavišais perka, klauso ir sumoka savo mylimiems atlikėjams. „Amazon“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Spotify“, „Bleep“… galima be galo vardinti legalius muzikos atsisiuntimo šaltinius, ir visi jie auga.
Tačiau žinote, kas įdomiausia? Profesorė Anne Britt Gran, Norvegijoje išnagrinėjusi 2000 vyresnių negu 15 metų amžiaus interneto muzikos vartotojų įpročius, nustatė, kad „geriečiai“ ir „blogiečiai“ dažniausiai yra tie patys asmenys! Tyrimas nustatė, kad tie, kas mėgsta „nemokamą“ muziką – nesvarbu, ar siunčią ją iš legalių tiekėjų, ar vagia – ją ir perka 10 kartų dažniau negu tie, kurie niekada muzikos nevagia. Taigi, išvada akivaizdi – muzikos piratai yra tie žmonės, kurie muzikai išleidžia daugiausia pinigų.
Beje, tyrimas nesirėmė piratų sąžiningumu – vien žodžiais niekas neapsiribojo, tyrėjams buvo pateikti ir įsigijimo įrodymai. Aišku, tyrimas kažkaip labai jau laiku sutapo su švedų „Pirate Bay“ teismo proceso pabaiga, kuriame keturi failų dalijimosi paslaugos įkūrėjai už piratavimą nuteisti ne vieneriems metams kalėjimo ir privalės sumokėti beveik 12 mln. litų kompensacijos. Taigi, paanalizuokime, ar jis gali būti teisingas.
Patvirtinimas
Akivaizdu, kad vieni žmonės muziką mėgsta ir klauso, kitiems ji – beprasmis fonas. Taigi, pirmieji ją ir perka, ir siunčiasi, o antriesiems visai pakanka radijo ir kokių nors televizijos šou. Dėl to logiška, kad melomanai, kurie muziką vagia, yra ir pagrindiniai jos pirkėjai – visi kiti tiesiog per mažai ta muzika domisi.
Paneigimas
Tačiau melomanai, neturėdami galimybės muzikos vogti, tačiau vis tiek negalintys be jos gyventi, pirktų dar daugiau, taigi, pardavimas galėtų būti dar didesni. Tie, kas muzika nesidomi, vakarėliui irgi nusipirktų kokią plokštelę, o ne atsisiųstų bet ką iš interneto. Sąžiningumas šiuo atveju akivaizdžiai nusileidžia patogumui ir pigumui.
Tai kas kaltas?
Jei vis dėlto tie patys žmonės muziką ir vagia, ir perka, kyla klausimas, kas kaltas, kad jie vis tik kažkiek vagia? Vieno atsakymo čia nėra, tad pamėginsime pateikti kelis.
1. Patogumas ir greitis. Muzikos industrija pati kalta, kad ilgai klestėjusi nesuvokiamai brangiai pardavinėdama muzikantų produkciją (geriausiais laikais Lietuvoje CD plokštelė kainuodavo iki 70 Lt), snaudė ant laurų ir nekūrė patogaus bei prieinamo metodo žmonėms muziką pirkti iš namų. Negana to, būtent muzikos leidėjai buvo tapę didžiausiais piratais, gaudavusiais liūto dalį pajamų iš muzikanto darbo. Negana to, kaip muzikantas galiu pasakyti, kad mane labiausiai apvogė būtent leidybinė kompanija „Bomba“, kurios išleistas „Foje“ albumas „Kita paveikslo pusė“ taip ir liko industrinio piratavimo pavyzdžiu. Dėl sunarpliotų autorinių sutarčių, teismo procesų, paprasčiausio leidėjų godumo, žmogus, užsimanęs paklausyti kažkokio atlikėjo albumo, iš piratų gali jį atsisiųsti greičiau, negu susirasti savo CD lentynoje, o legalus įsigijimas dažnai būna nė neįmanomas. Ačiū „iTunes“, kad suteikė galimybę pirkti vienu klavišo paspaudimu – todėl tas pardavimas ir auga.
2. Pajamų ir išlaidų santykis. Tyrimas buvo atliktas Norvegijoje, vienoje turtingiausių pasaulio šalių, kur piratavimas vyksta tikrai ne dėl to, kad žmonės neišgali už tą muziką susimokėti. Kadangi lietuvis turi mokėti tiek pat, kiek norvegas, akivaizdu, kad jam reikėtų rinktis – patenkinti savo muzikos klausytojo poreikius ar susimokėti už kompiuterio suvartotą elektrą. Vėlgi akivaizdus ir pasirinkimas.
3. Mokame už tai, ką mėgstame, siunčiame – viską, kas po ranka pasitaiko. „Youtube“ kur kas daugiau peržiūrų sulauks nevykusiai nukritusi balerina negu puikiai atlikta šokio partija.
Tačiau pirkdami bilietą į baletą, tikimės, kad ten balerinos puikiai viską atliks. Taip ir su siunčiama muzika – broliai Bendžiai skundėsi, kad „Pikaso“ albumo reklamos sąnaudos buvo didesnės negu pajamos iš pardavimo, o „Linkomanijoje“ jo atsisiųsta per 10 tūkst.
Tik naivu įsivaizduoti, kad tiek jo ir būtų nupirkta, jei ne piratai – nemokamai įrašus gali siųstis ir grupės nekenčiantys žmonės. Tiesiog, kaip pokštą.
4. Neprofesionalumo triumfas. Dažnai dėl pardavimo kritimo kalta ir pati pramogų industrija. Jei anksčiau buvo ieškoma gerų grupių, vėliau pradėta vaikytis greito pelno – sukuri vienadienę žvaigždę, greitai išsunki ir išspjauni.
Dar vėliau atsirado visokie „x-faktoriai“, tikrą muziką žudantys efektyviau negu įrašų studijų bombardavimas. Žmonėms vietoj emocijas keliančio kūrinio pradėtos pardavinėti kūrinio atlikėjo emocijos sunaikino suvokimą, kad muzika yra tavo individualus išgyvenimas, o ne kažkokios žvaigždės pasimaivymas scenoje.
Publika, užversta greitu maistu ausims, nebepajėgia ir nebenori ieškoti perlų, už kuriuos verta mokėti. Nemokamai iš televizoriaus gaunama talento paieškos iliuzija puikiai dera su iliuziškai nemokama muzika internete. Kodėl mokėti už tai, kas jau rytoj praras vertę?
Kam ieškoti, jei galima patogiai ristis žemyn – nauji veidai bus vėl ir vėl giriami už neįtikėtinai puikų to paties, mokamos muzikos laikais sukurto kūrinio atlikimą, o papirkti reklamos žiūrovai vis tiek seks paskui kokybės pažadą, o ne ieškos kokybės.
Taigi ir grįžtame atgal: tie kas domisi muzika priversti ieškoti perlų mėšlo krūvoje, todėl ir siunčia ją nelegaliai – negi mokėsi už katę maiše. Tačiau tik jie po ilgų paieškų atranda ir tai, už ką verta mokėti.
Ačiū internetui, kad jame vis dar atsiranda vietos kūrybai. Velniop tą internetą, kūrybą paslėpusį po tokiu purvo sluoksniu. Tačiau tikrai ačiū tiems, kurie legaliai ar nelegaliai, tačiau vis dar vargsta ieškodami perlų – tik jie išties dar ir gelbėja muzikos industriją. Tai jau nuo manęs, kaip muzikanto, niekada nemokėjusio pelningai parsiduoti.
