Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum: susitarti dėl gatvių žemėlapio kūrimo su tos šalies vadovais gerokai sudėtingiau negu su Lietuvos biurokratais. Tačiau sveikas gyvas sugrįžęs „Google“ vadovas pareiškė, kad vis tik pamėgino įtikinti kietakakčius vadus leisti žmonėms naudotis internetu. Maža to, jis papasakojo, kad Šiaurės Korėja turi išplėtotą ir tokiam žingsniui parengtą tinklą!
Jokių įspėjimų nepaisęs, lydimas interneto žurnalistų palinkėjimų bent jau pasidalinti uždraustos šalies gamtos vaizdais per „Instagram“ ir pasistengti nepakliūti į JAV piliečiams skirtą kalėjimą, E. Schmidtas leidosi į šį žygį. Savo kelionę jis pavadino „Privačiu vizitu pokalbiui apie laisvo ir atviro interneto svarbą“.
Po tris dienas trukusio vizito žurnalistų sutiktas Pekino (Kinija) oro uoste E. Schmidtas pasakojo, kad mėgino išaiškinti komunistinės šalies vadovams, kaip ekonomiškai nenaudinga neturėti laisvo interneto: „Susitikau su jų lyderiais ir pasakiau, kad pasauliui vis glaudžiau susijungiant interneto ryšiu, sprendimas likti izoliacijoje smarkiai veikia pačių požiūrį į pasaulį. Dėl to Šiaurės Korėjos ekonomikai tik sunkiau bus pasivyti likusias šalis. Pasakiau labai aiškiai – jie turi leisti savo žmonėms naudotis internetu.“
Kartu vykęs Niu Meksiko gubernatorius Billas Richardsonas patvirtino, kad pokalbiai apie technologinę integraciją buvo produktyviausi, o šalies vadovai labai domisi technologinių mainų galimybėmis.
Apsilankęs Kim Il-sungo vardo universitete, „Google“ vadovas tapo pirmuoju Vakarų verslininku, kuriam buvo parodyti vietinių kompiuterijos studentų naudojimosi internetu įgūdžiai. Nuo 2010 m. universiteto studentai gali naudotis bibliotekoje veikiančiais kompiuteriais ir naršyti internete.
E. Schmidtas, pamatęs, kad studentas paieškai naudoja „Google“, pasakė, kad jis ten dirba, o suradęs Niujorką, parodė, kur gyvena. Atidžiai kontroliuojamu internetu gali naudotis ir kitų dviejų Pchenjano universitetų studentai, tačiau jiems griežtai nurodyta ieškoti tik išsilavinimui reikalingos medžiagos.
„Jų infrastruktūra visiškai parengta visuotiniam prisijungimui prie pasaulinio interneto, išvystytas 3G telefonų tinklas, tad techniškai jokių bėdų nėra. Tačiau absoliuti dauguma šalies žmonių pasaulinio tinklo negali pasiekti“, – sakė E. Schmidtas.
Sostinės centrinės bibliotekos kompiuteriai, kaip ir keli gyventojų turimi namie, prisijungia tik prie vidinio Šiaurės Korėjos serverio, kur jie gali naršyti oficialioje svetainėje ir skaityti vadų atrinktą informaciją. Su jaunuoju šalies vadovu Kim Jong-unu delegacija taip ir nesusitiko, tačiau ir pirmajam viceministrui „Google“ vadovas priekaištavo dėl raketų bandymų.
2008 m. šioje itin uždaroje šalyje viešėjęs Andrius Mamontovas tik nusišaipė paklaustas, ką mano apie tikimybę, kad Šiaurės Korėjos žmonėms bus leista prisijungti prie pasaulinio tinklo, o „Google“ - fotografuoti šalies kelius: „Ten įstatymas vietiniams gyventojams draudžia bendrauti net su prie jais priėjusiu užsieniečiu – visur tave vedžioja gidas. Manau, tai labai tolima svajonė.“
Gali būti, kad ir to paties E. Schmidto su kolega Jaredu Cohenu šiuo metu rengiama knyga „Naujasis skaitmeninis amžius“ apie interneto vaidmenį laisvinant visuomenę, atsikratant autoritarinių vadų bei klaidingų įsitikinimų, tikrai nepadės diegti šios technologijos komunizmo bastione.
Kita vertus, per šiuos Naujuosius metus tos šalies gyventojai pirmą kartą po 19 metų pertraukos išgirdo šalies vado kalbą, kurioje tas pasisakė už technologijų bei mokslo pažangos svarbą kuriant tvirtą ekonomiką. Taigi, kai kas keičiasi ir ten. Tiesa, vadai internetą seniai jau turi ir puikiai žino, kaip brangiai jiems gali kainuoti net mažiausios permainos.